Naujoji Zelandija Polinezija

Visos gamtos stichijos

2017 rugsėjo 3

Patyrę keliautojai sako, kad tikra kelionė yra lėta, nepraleidžiant ne tik labiausiai lankomų vietų, bet ir tų, kurių nepasiekia masinis turizmas. Tik taip gali pamatyti Naująją Zelandiją, unikalios gamtos visas stichijas.

Mėnulio trauka: bėgte nuo potvynio

Vienas smagiausių kelionės potyrių – staigus potvynis Avaroa įlankoje Tasmanonacionaliniame parke. Atvažiavus ryte, įlanka atrodė apgaulingai – vanduo atslūgęs ir negalėtum net įtarti, kaip per kelias valandas pasikeis vaizdas. Vanduo pradeda kilti apie vidurdienį – upeliai srūva ir platėja tokiu greičiu, kad tenka nusiavus batus bristi vis giliau ir giliau. Iš vandenyno vanduo kilo kartu su žuvimis, jos plaukiojo prie kojų. Kol ieškojome vandens taksi, vanduo pakilo tiek, kad buvo galima plaukti. Poilsiautojai jau tiesė pakrantėje rankšluosčius, nes vanduo įlankoje ne tik skaisčiai mėlynas, bet ir palyginus su vandenynu, labai šiltas.

Iš urvelių smėlyje masiškai pradėjo lįsti maži krabukai. Pasirodo, kad jie per atoslūgį rausiasi gilyn, kur jiems užtenka drėgmės pusdieniui, kol vėl prasideda potvynis.

Tasmano jūroje vandens taksi persikėlus į Totaranui paplūdimį, atgal pakrante grįžtama pėsčiomis. Tako pabaigoje prie įlankos radome informaciją, kurioje nurodytas potvynių ir atoslūgių laikas, kuris keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Tiksliai kaip traukinio tvarkaraštis. Norint grįžti į automobilio stovėjimo aikštelę, teko sėdėti prie kranto ir laukti, kol pavakare prasidės atoslūgis. Smagu, kai pradėjus bristi, vanduo slūgo tiesiog akyse. Nepakartojamas jausmas atsidurus viduryje ežero matyti iš vandens kylančias salas su vandens paukščiai. Jiems tereikia tik ištiesti kojas ir jau stovi ant drėgnos žemės.

Dar smagiau plaukti vandens taksi iš Marahau prieplaukos. Per atoslūgį vandenyno dugnu važinėja traktoriukai, ant priekabų tempiantys į krantą katerius. Traktoriukas atvažiuoja iki automobilių stovėjimo aikštelės. Į juos susodinus turistus su gelbėjimosi liemenėmis, traktoriukas gatve ir vandenyno dugnu tempia katerį atgal, kol vandens gylio užtenka plaukti.

Prie Tasmano jūros tęsiasi įlanka, vadinama Auksine. Toks pavadinimas kilo nuo saulėje žibančių smulkių kaip cukraus pudra smėlio smilčių.

Auksinę įlanką juosia Farevelo nerija, plati smėlio juosta tęsiasi 50 kilometrų. Atoslūgio metu vandenynas atsitraukia nuo kranto apie kilometrą, idealios sąlygos maitintis juodosioms gulbėms ir kitiems vandens paukščiams.

Nerijoje vaikščioti draudžiama, pažintinis takas nutiestas tik pakraščiu nuo Tasmano jūros iki Ramiojo vandenyno. Smėlio kopos supūstytos į išraiškingas formas ir raštus.

IMG_6148

Žemė: pusiasalių perlai

Netoli nuo Kraisčerčo miesto – Akaora pusiasalis, susiraitęs kaip sraigės kiautas. Nuklydus nuo pagrindinio kelio, vedančio palei pakrantę, užvažiavus ant pusiasalio aukščiausio taško, į vieną pusę atsiveria žaismingai išraityta įlanka su išmėtytais mėlyno vandens intarpais, o į kitą pusę – vandenynas.

IMG_5146

Mažytis Akaora miestelis irgi žavus, tylus kurortas. Dar mieliau, kai nakvynę surandi mediniame senoviniame (aišku, pagal šios šalies istorijos ir laiko matą) name, nudažytame rožine spalva. Turistinio sezono metu šeimininkai savo namą užleidžia keliautojams – nuo studento iki senjoro.

Važiuojant iš Nelsono į Piktoną ir ekspromtu pasukus Prancūzų keliu (French pass), staiga atsivėrė tikriausiai pati gražiausia kelio atkarpa, kokia teko pravažiuoti visoje Naujojoje Zelandijoje, įveikus 6 tūkstančius kilometrų.

 

Visas pietinės salos šiaurinis pakraštys suvarpytas smulkiomis įlankėlėmis. Siauras Prancūzų kelias, nutiestas kalnų šlaitais, nuo kurių atsiveria vaizdai į begales salų. Kelias šakojasi, viena atkarpa veda iki French pass miestelio. Toliau kelio nėra, į didelę D‘Urville salą galima persikelti tik laivais.

Per atoslūgį uostuose laivai guli ant šono. Prancūzų kelias įdomus dar ir tuo, kad čia įlankose potvyniai pasiekia didžiausią greitį visoje N. Zelandijoje.

Vanduo: kosminio mėlynumo ežeras

 

Važiuojant prie Kuko kalno visą kelią lydi Pukaki ežeras. Tai vienas iš gražiausių Naujosios Zelandijos vaizdų. Kosminis mėlynumas – visai ne metafora, o pribloškiantis realizmas. Palydovų nuotraukose šis ežeras ryškiai išsiskiria tarp kitų savo ypatinga spalva. Ežerą maitina nuo Kuko kalno ledynų ištekantis vanduo. Iki miltų sutrinta uoliena ežerui ir suteikia šią ypatingą spalvą. Pukaki įtrauktas į gražiausią spalvą turinčių pasaulio ežerų dešimtuką.

Pukaki pastatyta užtvanka, iš kurios lino žiedo mėlynumo kanalas vingiuoja iki Ruatanivha ežero, kuriame spalva vis dar tokia pati. Prie jo pastatyta užtvanka ir vėl kanalas, kuris dar du kartus dideliu aukščio skirtumu suka hidroelektrinės turbinas. Benmore ežere šviesiai mėlynų uolienų nuosėdų matyti jau tik kelios srovės.

Ramiojo vandenyno spalvos nė kiek nenusileidžia ežerams. Tokios pačios skaisčiai mėlynos srovės plauna pakrantes prie Akaoros pusiasalio. O prie Kaikouros šios ypatingos spalvos vandenyno peizažas dar pagražinamas snieguotomis kalnų viršūnėmis.

Akmuo: į paplūdimį per tunelį

IMG_5492

Pietinėje saloje prie Dunedino miesto laukė siurprizas – Tunelio paplūdimys. Besidairant į įspūdingas pakrantės uolas nusileidi į luomą, iš kurios veda siauras ilgas tunelis. Juo praeiti gali tik vienas žmogus: tunelis iškaltas uoloje, laipteliai veda žemyn. Išlindus apačioje atsiveria į viršų šaunančios stačios uolos su nedideliu smėlio paplūdimiu, į kurį plakasi galinga vandenyno mūša.

Netoli Dunedino labai populiari ir gausiai lankoma vietovė – Moeraki rieduliai.

DSC01640

Labiausiai stebina riedulių dydis ir jų taisyklingai sferinė forma. Riedulių dydis siekia iki 2,2 m. Rieduliai susiformavo iš dumblo, purvo ir molio, o juo sucementavo kalcitas. Patys didžiausi rieduliai prieš 4–5,5 mln. metų buvo 10–50 metrų dydžio.

Tokius sferinius riedulius dar galima pamatyti Šiaurinėje Zelandijos saloje Hokianga uoste. Panašūs rieduliai randami ir kitose pasaulio vietose, daugiausia JAV.

IMG_6088

Vakarinėje pietinės salos pakrantėje turistus traukia Punakaiki uolos, susisluoksniavusios kaip blynų pyragas. Jų dariniai žadina vaizduotę, galima įžvelgti įvairius gyvūnų kontūrus. Apačioje vanduo prasigraužė tunelį, bangos griausmingai dunda daužydamos kalkalmenio uolas.

Persipynusių gamtos stichijų pojūtį dar labiau sustiprino nakvynė tropiniame miške. Nerakinami viešbučio nameliai išsibarstę laukinėje tankmėje, o nusileidus sutemoms, medžiuose pradėjo klykauti naktiniai paukščiai.

 

Endeminiai augalai ir paukščiai

Naujosios Zelandijos augmenija formavosi ir buvo izoliuota milijonus metų. 80 proc. medžių, paparčių ir žydinčių augalų yra endeminiai. Įdomu tai, kad atsikėlus gyventi žmonėms, maždaug prieš 900 m., nebuvo žinduolių, išskyrus jūros gyvūnus – ruonius, jūros liūtus, banginius. Žinduolių vietą buvo užėmę vien tik vabzdžiai ir paukščiai, tarp jų neįprastai daug nemokančių skaidyti – penkios kivių rūšys, moa, veka, kakapo ir kt.

Vėliau europiečiai atvežė kiaulių, galvijų, avių. Paplito katės, šunys, iš laivų į salą persikėlė pelės ir žiurkės. Jie kelia didelę grėsmę N. Zelandijos faunai. Miškuose pastatyta daug spąstų, išmėtyti nuodai graužikams, o šunys gamtoje apskritai nepageidaujami.

IMG_4084

 

 

 

 

IMG_4758

Juodosios gulbės atvežtos iš Australijos kaip dekoratyviniai paukščiai, paplito laukinėje gamtoje.

IMG_4048

Išlakioji mirutė (Metrosideros excelsa, pohutukava) – N. Zelandijos ikona, vienas iš labiausiai žinomų endeminių medžių. Ji skirstoma į šiaurinę (Metrosideros robusta) ir pietinę (Metrosideros umbellate). Pietinė mirutė žydi brilijantiniais raudonais žiedais nuo lapkričio iki gruodžio. Šiaurinė pradeda vystytis kaip epifitas ant medžio šeimininko. Šaknys auga žemyn, kol pasiekia žemę ir pradeda augti kaip savarankiškas medis, kuris pasiekia 25 m. aukštį, kamieno storis 2,5 m. Vasaros viduryje žydi ir kitokių spalvų mirutės – rausvos, gelsvos.

 

 

 

Priešistoriniai paparčiai 

 

N. Zelandijoje auga apie 200 paparčių rūšių, vieni jų siekia kelias dešimtys metrų aukščio, kiti vos 20 milimetrų. Apie 40 proc. iš jų nerandami niekur kitur pasaulyje. Sidabrinis papartis (Cyathea dealbata, maoriškai – ponga), užauga iki 10 m. aukščio, N. Zelandijoje paplito prieš 5–1,8 mln. metų. Sidabrinis papartis juodame fone – vienas iš populiariausių N. Zelandijos simbolių, pavaizduotas ir neoficialioje šalies vėliavoje. Juodasis papartis (Cyathea medullaris, maoriškai – mamaku), užauga iki 20 m. aukščio.

IMG_4539 IMG_4734

IMG_4083

 

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą