Polinezija Velykų sala

Vandenyno viduryje – sala vienišė

2017 rugpjūčio 28

Velykų saloje siautėja audra ir skrydis vis atidedamas. Čilės sostinę jau gaubia sutemos, kai pagaliau atveriami dangaus vartai. Skrisdami į vakarus penkias valandas vejamės saulę. Lenktynės baigiasi saulės naudai – staiga plyksteli šviesa ir apačioje pamatau vienišą salą. Kiek akys užmato aplink daugiau nieko nėra – tik vanduo.

Moajai saugo paslaptis

Laikas ištarti tikrąjį salos vardą – Rapanujis. Nors pirmieji gyventojai ją vadino Te Pito arba Žemės viršūne, Akimi, žiūrinčią į dangų, Dangaus riba. Visi epitetai labai taiklūs, nes dar visai neseniai sala buvo sunkiai pasiekiama. Norvegas Turas Hejerdalas, išgarsėjęs kelione plaustu „Kon Tikis“ iš Peru į Taitį, 1955 metais nuplaukė Velykų salą. Nebuvo kito būdo pasiekti salą, iš Čilės kariniai laivai kursuodavo kartą per metus.

Hejerdalą saloje pasitiko rapanujai, siūlantys meistriškai daromas senųjų dirbinių kopijas. Autentiški archeologiniai radiniai jau seniai buvo ištampyti ir išvežioti po pasaulio muziejus, vietiniams beliko jų nepamiršti atkartojant tas pačias formas ir piešinius. Jie tai sėkmingai daro ir dabar, tiksliai laikydamiesi tradicijų.

Dabar į salą kasdien atvyksta pilnas lėktuvas turistų. Nors nebuvome susitarę, oro uoste pasitinka viešbučio darbuotoja ir pagal seną polineziečių tradiciją užkabina gėlių vainiką. Saloje vis dar lyja, bet debesys sklaidosi, prietemoje ryškėja vešli atogrąžų augmenija. Apsistojame atokiau nuo miestelio netoli pakrantės. Pasišviesdami žibintuvėliu pasukame prie čia pat ošiančio vandenyno – iš debesų trumpam žvilgterėjęs mėnulis pažeria blausią šviesą, išryškindamas moajų siluetus.

Moajai pastatyti 1250–1500 metais. Statulos simbolizavo religinę ir politinę galią, tačiau tai nebuvo tik simboliai, jos laikytos protėvių dvasios sergėtojomis. Tik dalis skulptūrų atstatytos ant postamentų salos pakraščiuose ir turi savo pavadinimus. Daugybė jų nuvirtusios veidu žemyn, subyrėjusios, susmigusios į žemę. Aukščiausias moajas siekia 10 metrų, svoris 82 tonas. 1990 metais restauruotas skulptūrų kompleksas Ahu Tongarikis reprezentuoja Velykų salą. Viena skulptūra nebaigta – ji turėjo būti 21 metro aukščio ir sverti 270 tonas.

Daug skulptūrų taip ir liko pusiau išskaptuotos kalne Rano Raraku. Jas kūrę žmonės staiga dingo, palikę nebaigtus darbus. Visas šlaitas nusagstytas pusiau į žemę susmigusiomis skulptūromis, kurių veide sustingusios lengvos, šiek tiek ironiškos šypsenos. Iš čia moajai buvo tempiami į pakrantę. Kaip tai buvo daroma, neaišku iki šiol.

Kitoje salos vietoje buvo moajų „kepurių“, vadinamų pukao, skaptavimo vieta. Iki šiol šlaite įstrigęs ne vienas milžiniškas raudonas cilindras. Apie 10 tonų sveriančius pukao ridendavo 12 kilometrų iki Ahu Tongarikio.

Puoselėja tautiškumą nuo mažens

Ryte įsitaisau po palme kabančiame hamake. Virš galvos noksta banano kekė, žiedus krauna kinrožė, atraminėmis šaknimis išsikerojęs pandanas, raizgosi vynuogės. Vakare namo sienomis ropoja milžiniški vabalai, panašūs į tarakonus, ir krutina ūsus.

Užlipus į aukščiausią Rapanujo kalvą, matyti visa sala, apsupta vandenyno. Pašėlęs jausmas žvelgti į vandenyje plūduriuojantį žemės rutulį. Atsisukus į šiaurę artimiausios salos Galapagai už 3800 kilometrų. Pažvelgus į vakarus už 4000 kilometrų – Taitis ir už 2000 kilometrų Pitkerno sala. Į pietus daugiausia erdvės – iki Antarktidos ledkalnių skiria 5000 kilometrų. Arčiau Čilės krantai – iki Pietų Amerikos krantų 3700 kilometrų.

Ne mažiau įdomi požeminė sala. Urvai, kuriuose anksčiau gyveno žmonės, išlikę iki šių dienų. Tai ištisi labirintai, kurie teikė ne tik saugų prieglobstį nuo svetimšalių, bet ir tarnavo kaip patogus būstas. Nusileidžiame į vieną urvą: tyvuliuoja požeminis ežeriukas, atsivėrus ertmei į šviesą, vešliai auga bananų oazė. Siaurėjantis ir vėl platėjantis urvas vingiuoja, kartais pasinerdamas į visišką tamsą, kartais blankiai apšviečiamas pro siaurą plyšį viršuje. Prožektoriaus šviesos lopinėlis bėgioja aukštais urvų skliautais, kurie staiga žemėja, remiasi į galvą, spaudžia prie žemės. Tamsoje klupinėji ant akmenų, arba jauti tvirtą smėlėtą žemę, kuri netikėtai gali virsti srauniu upeliu. Atsirėmus ranka į tamsią šaltą sieną jauti kaip ja nuvinguriuoja šlapia drėgmės gyslelė. Lėtai slinkdami iš vienos požeminės menės, kuri susiaurėdavo ir atrodydavo, kad teks pasukti atgal, už akmenų krūvos atsiverdavo vėl nauja patalpa.

 

Pasilypėję ant svyruojančios akmenų krūvos pro siaurą angą išsiropštėm į viršų. Netoliese senosios gyvenvietės liekamos – ovalo formos akmeniniai pamatai. Žmonės gyveno žemose nendrinėse trobelėse, kurios priminė apvožtas valtis.

Miestelis grąžino į dabartį: pusnuogiai, plunksnomis, kriauklių vėriniais išsidabinę, kūną piešiniais išmarginę rapanujai dainavo ir šoko. Pasipuošę linksminosi visi – šokantys scenoje ir renginiu besigrožintys žiūrovai. Negalėjo nežavėti grakštūs judesiai, dailūs kūnai ir gražūs veidai. Tai nebuvo šventė turistams. Salos gyventojai puoselėja savo unikalų tautinį identitetą, saugo rapanujų kalbą, kuria šneka tik apie 5600 salos gyventojų. Jie puikiai suvokia savo išskirtinumą ir unikalumą, stiprina savo valstybę ir vis garsiau kalba apie tai, kad nori atsiskirti nuo Čilės.

Velykų salos istorija

Velykų salos pavadinimas atsirado, kai Kristaus prisikėlimo šventės išvakarėse olandas Jakobas Rogevenas su bendražygiais iš didžiojo žemyno pirmą kartą pasiekė salą 1722 m. Olandai saloje rado tamsiaodžius polineziečius ir į europiečius panašius šviesiaodžius. Dalies gyventojų ausys buvo dirbtinai prailgintos – įverti sunkūs auskarai, kurių ištampytas ausies spenelis siekė pečius. Kai dirbdavo, papuošalą išsiverdavo, o spenelį užkišdavo už ausies, kad netrukdytų.

Olandai stebėjosi, kad saloje matė tik vyrus – nei moterų, nei vaikų. Vėliau apsilankę keliautojai įsitikino, kad žmonės nuo atvykėlių slėpėsi po žeme. Dar keisčiau atrodė tai, kad vietiniai gyveno primityviai, neturėjo gyvulių, augino tik vištas, nebuvo išradę metalo, bet salos pakraščiuose stovėjo milžiniškos skulptūros.

Po penkiasdešimt metų apsilankė ispanai, įkandin jiems – Džeimsas Kukas. Jis susižavėjo kažkada be jokios technikos užkeltomis skulptūromis. Kad ir kas tai padarė – buvo nuostabūs, talentingi žmonės. Dž. Kukas neabejojo, kad skulptūros neturi nieko bendro su čiabuviais, nes kai kurios buvo nuvirtusios, apirusios ir niekas jų nebandė taisyti. Keliautoją nustebino, kad postamentai buvo taip tobulai pastatyti iš akmenų, kad nė iš tolo neprilygo statybų technologijoms to meto Anglijoje.

Gyventojai įsidrąsino, kad juos lankantys baltaodžiai nieko blogo nedaro, išlindo iš savo urvų ir tuomet įvyko nelaimė. 1862 m. atplaukus perujiečiams, čiabuviai juos taikiai pasitiko ir sulipo į svetimšalių laivus. Jie buvo pavaišinti ir patikliai pasirašė, tiksliau pakeverzojo savo paukščiškais rašmenimis, kažkokius dokumentus. Salos gyventojai net nenutuokė, kad sutiko išvykti ir dirbti kaip vergai. Jie buvo surišti ir įmesti į triumą. Likusius vergus perujiečiai pagavo krante, iš salos išgabeno tūkstantį žmonių. Kai įsikišo Taiti vyskupas ir pareikalavo žmones grąžinti, atplaukęs laivas rado tik 100 gyvų – visi kiti mirė nuo ligų. Plukdant atgal, mirė dar 85. Likusieji penkiolika į salą atvežė raupsų užkratą, kuris išnaikino beveik visus urvuose pasislėpusius gyventojus. Saloje išgyveno 111 žmonių.

1888 m. Velykų sala paskelbta Čilės valda. 1966 m. rapanujiečiams suteikta Čilės pilietybė.

Salos ilgis 24,6 km., plotis 12,3 km.

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą