Centrinė Amerika Gvatemala

Tolimoje Gvatemaloje rado namus

2017 rugpjūčio 19

Gvatemala nėra ta šalis, kur dažnai suka turistų maršrutai iš Lietuvos, bet čia namus rado Lina Kuliešiūtė, su gvatemaliečiu Andre auginanti dvi dukras. (Linos Kuliešiūtės nuotrauka).

Jaučiasi geriau nei Europoje

Ieškoti laimės svetur lietuviai važiuoja dėl skirtingų priežasčių. Lina sako, kad ją Lietuvoje dažnai slėgdavo niūros nuotaikos, ilgai trunkanti rudens ir žiemos tamsa visai nedžiugino. „Atėjo laikas įvykti pasikeitimams. Ne sykį buvau keliavusi po Ispaniją, žavėjo Madridas. Nusprendžiau pabandyti apsigyventi šioje šalyje. Čia pirmąją atvykimo dieną susipažinau su savo būsimu vyru gvatemaliečiu. Kartu dalyvavome nuostabioje savanorystės ekologiniuose ūkiuose programoje WWOOF. Vėliau gyvenome Alikantėje bei Barselonoje, tačiau ši šalis tuo metu kentėjo nuo ekonominės krizės, mano vyrui Andres nepavyko rasti norimo darbo, taigi drauge priėmėm sprendimą vykti į jo šalį. Nors niekad nebuvau prieš tai viešėjusi Gvatemaloje, intuityviai priimtas sprendimas vykti į kitą žemyną pasiteisino, čia man pritapti buvo lengviau, nei archeologo išsilavinimą turinčiam Andre Europoje“, – pasakoja Lina.

Kuliešiūtė apie Gvatemalą nežinojo absoliučiai nieko, išskyrus tai, ką pasakodavo vyras ir ką matė dokumentiniuose filmuose. Nors į kitą žemyną vyko gyventi, Lina nejautė baimės dėl tokio sprendimo, kuris kitiems gali pasirodyti radikalus: „Juk bandyti keisti kažką savo gyvenime galime visi, o jeigu nepavyksta, bent jau žinome, jog pabandėme. Gvatemaloje gyvenu jau beveik ketverius metus ir jaučiu, kad sprendimas čia atvykti gyventi buvo teisingas.“

Gyvendama toli nuo Lietuvos, Lina savo tėvynei ir ypač žmonėms jaučia kuo šilčiausius jausmus. Vis dėlto, ji neįsivaizduoja savo vyro metiso gyvenant Lietuvoje ir dėl kalbos barjero, ir dėl rasistinių nuotaikų. Praėjusią vasarą Lina viešėjo Vilniuje, stebėjo homoseksualų paradą ir girdėjo visus įžeidinėjimus, užgauliojimus seksualinių mažumų atžvilgiu: „Jaučiau didelį neatitikimą tarp gražaus išpustyto Vilniaus centro, elegantiškų žmonių, prabangių kavinių bei tos homofobiškos atmosferos. Turbūt keisti paradinę pusę visuomet lengviau ir greičiau nei vidinę.  Gvatemaloje irgi egzistuoja rasizmas, homofobija. Dėl šios šalies kolonijinės praeities baltas žmogus visuomet turi pranašumą, aukštesnę padėtį visuomenėje. O majai bei kitos etinės grupės vis dar yra atvirai diskriminuojamos ir niekinamos. Jeigu nori įžeisti kitą žmongų, pavadink jį indėnu… Mes su vyru esam iš skirtingų pasaulių, ir man kaip baltajai europietei, daug paprasčiau gyventi Gvatemaloje, nei mano vyrui metisui Europoje. Be to, manau, Europai, imigrantų netrūksta. Gyvendama Ispanijoje tikrai jaučiausi imigrante su visomis neigiamomis  pasekmėmis, Gvatemaloje to nėra.“

 

Nevaldoma demografinė situacija

Gvatemaliečio ir lietuvės vestuvės tebuvo tik formalumas sutvarkyti dokumentus: civilinę santuoką patvirtino Gvatemalos sostinės merijoje, papietavo su vyro šeima ir draugais. Sekančią dieną Lina ir Andre su dukromis iškeliavo į nuostabaus grožio vietą – Semuc Champey, kur upė Cahabon (Kaabon) pasislepia kalnuose. Be galo srauni upė prasigraužusi trapų karstinį paviršių pasiplovė po žeme ir suformavo terasas. Ši idiliška vieta apsupta kalvų, padengtų subtropiniais miškais: karstosi bezdžionės, auga kardamomai, kakavmedžiai, vietinės bendruomenės gyvena lėtu ritmu, kekči genties vaikai parduoda savos gamybos šokoladą. Terasose smagu maudytis ar čiuožinėti nuo natūraliai susidariusių nuolydžių. Jeigu lietus nesudrumsčia upės vandens, jis būna ryškiai smaragdinės spalvos, o supančios žalios kalvos sudaro subropikų Šveicarijos įspūdį. „Visai netipiškai povestuvinei kelionei miegojome vietiniuose svečių namuose, kur elektra buvo įjungiama tik kelioms valandoms per dieną, o iš dušo bėgo ledinis vanduo“, – šypsosi Lina.

Dabar Lina su šeima įsikūrusi 4 kambarių nedideliame name Antigva Gvatemala miestelyje. Šalyje absoliuti dauguma žmonių gyvena namuose, ne butuose, nes dėl galimų žemės drebėjimų aukšti pastatai nestatomi.

„Turiu mažą žolės plotelį, auginu gėles. Visus metus šilta, taigi gyvename duris ir langus atsilapoję. Lietuvoje žmonės daug turtingesni nei aš, bet Gvatemaloje skurdas toks didelis, jog jaučiuosi gyvenanti netgi prabangiai. Aš neskiriu daug dėmesio savo buičiai, mieliau pinigus investuoju į keliones“, – sako Lina.

Dauguma žmonių čia gyvena labai kukliuose nameliuose. Patys vargingiausieji savo namelių ne tik stogą, bet ir sienas uždengia skarda. Yra ir labai turtingų žmonių, kurie gyvena namuose su baseinais, sporto aikštėmis ir t.t. Vis dėlto, turtuoliai sudaro ne daugiau 3 proc. visų gvatemaliečių, o gyvenančių arti skurdo ribos arba žemiau jos yra apie 70 proc. Likusieji – nedidelė vidutinė klasė.

Gvatemaloje stipri patriarchatinė visuomenė, moterys dažniausiai nedirba, namuose augina vaikus, kurių turi daug. Trijų vaikų šeima nėra daugiavaikė, dažniausiai auga penkios ar daugiau atžalų. Šeimos planavimas yra didelė problema, Gvatemalos gyventojų skaičius nuolat auga. Šalyje, kuri yra vos 1,5 karto didesnė nei Lietuva, gyvena jau daugiau nei 17 mln. žmonių. Apie 7 mln. iš jų yra vaikai, t.y. piliečiai jaunesni nei 18 metų.

Taip pat įprasta, kad viename name gyvena kelios kartos, visa giminė: dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės. „Keliaujant po Gvatemalą dažnai galima pamatyti pradėtus statyti ir nebaigtus namus. Kadangi žmonės neturi pinigų, tai namą stato visą gyvenimą“, – pastebi lietuvė.

 

Vakariečiai nežino, kas yra skurdas

Gvatemaliečiams nepriimtina vakarietiška pasaulėžiūra dirbti ilgas valandas ir sureikšminti materialius dalykus – gražius drabužius, dailius namus. Gvatemaloje gyvenimas juda daug lėtesniu ritmu, žmonėms didžiausias malonumas yra šventės, laisvos dienos ir laikas, praleidžiamas su šeima ir draugais. „Dažnai viena švenčių diena pavirsta neoficialia poilsio savaite. Žmonės mažai rūpinasi savo buitimi, gyvena šia diena. Jeigu turės pinigų, mieliau išleis juos restorane ar kavinėje pietaudami su draugais ar šeima, nei pasitobulins savo buitį. Žemės drebėjimai, arti esantys vulkanai irgi turi įtakos tokiam mąstymui, „vienos dienos“ mentalitetui. Ryt juk gali prarasti viską, ką turi“, – pasakoja Lina.

Kaip nebūtų keista, lietuvei patinka čia vyraujantis chaosas: „Europoje man viskas per daug tvarkinga, sistemizuota. Žaviuosi vargingų žmonių ištvermingumu, išradingumu. Mes, vakariečiai, net neįsivaizduojame kas yra skurdas, iš esmės gyvenime neturime jokių problemų, esame saugūs. Čia gyvenantys žmonės dažnai neturi išsilavinimo ar tik baigę pradinę mokyklą, neturi jokių socialinių garantijų, bet visuomet juda, kruta, eina į priekį, yra laimingi dėl kiekvienos naujos dienos ir visuomet šypsosi. Man patinka Gvatemalos „tiesioginė“ ekonomika, kai žmonės siūlo savo paslaugas, senjoros nešioja didžiules pintines kepinių ant galvos. Visuomet stengiuosi nupirkti, padėti. Tokioje beviltiškoje padėtyje esantys žmonės, nepraranda vilties, nepradeda vogti, bet kapstosi iš paskutiniųjų ir yra verti didžiausios pagarbos. Juk jie tik sistemos, šalies istorijos aukos. Gvatemala vis dar feodalinė šalis.

Nepriprantu tik prie šiukšlinimo. Dauguma žmonių neturi supratimo apie ekologiją ar bent jau švarą. Keista, bet, atrodo, jog šiukšlės jiems netrukdo. O man akis bado.“

 

Rengia turistines keliones

Kuliešiūtė dirba laisvai samdoma gide, taip pat ir pati organizuoja keliones. Dažniausiai keliautojai Gvatemaloje renkasi klasikinį maršrutą su žymiausiais turistiniais objektais. Tai Antigva Gvatemala, ežeras Atitlan, apsuptą vulkanų ir vietinių majų gyvenamų kaimelių. Nepakartojamas vizitas į miestelį Chichicastenango (Čičikastenango), kuris įsikūręs aukštikalnėse, saugo autentišką majų Quiché (kičė) gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Čia galima ne tik apsilankyti neįtikėtinai spalvingame vietiniame turguje, bet ir stebėti majų ceremonijas, papročius. Turistai apsilanko Tikalyje, didžiuliame senovės majų mieste, kur iškilusios piramidės mena didžią majų civiliazaciją, kuri dėl savo urbanistinių bei hidraulinių išradimų bei pasiekimų matematikos, meno bei astronomijos srityse laikoma viena iškiliausių pasaulyje. „Tikalis yra pats didžiausias archeologinis centras, bet Gvatemaloje yra užregistruota daugiau nei 3000 archeologinių vietų, taigi besidomintiems archeologija ar majų civiliazacija ši šalis yra tikras perlas. Mane žavi majų kultūra ir tai, kad ji tokiomis nuožmios priespaudos sąlygomis vis dar neišnyko, nors buvo nuolatos naikinama jau beveik 500 metų“, – sako L. Kuliešiūtė.

Gvatemala turtinga ir neįtikėtina gamtos įvairove: nuo vandenynų iki kalnų grandinių, ežerų, upių, požeminių olų, subtropinių miškų ir dykumų. „Įvairiose eko sistemose gyvena tūkstančiai skirtingų rūšių gyvūnų ir augalų, susiformuoja neįtikėtini gamtos stebuklai“, – teigia gide dirbanti lietuvė.

 

Išmoko gyventi šia diena

Linos šeimoje „bendrinė“ kalba – ispanų. Mama su dukromis visuomet kalba lietuviškai ir ragina šia kalba bendrauti tarpusavyje: „Sunkiau mažajai, kuri gimė Ispanijoje ir niekuomet negyveno Lietuvoje. Taigi visuomet džiaugiuosi kelionėmis į Lietuvą, nes čia mergaitės priverstos kalbėti lietuviškai. Ispaniškai kalbu pakankamai gerai, bet dar nebuvo galimybės mokytis kitų gvatemaliečių kalbų, nors tikrai norėčiau išmokti bent vieną majų kalba.“

Lietuvė pamėgo gvatemaliečių virtuvę. Pasak jos, vietiniai pamišę dėl savo virtuvės ir gyvendami užsienyje tiesiog skausmingai ilgisi savo maisto. Pagrindiniai maisto produktai yra kukurūzai ir juodosios pupelės. Tipinius kukurūzų paplotėlius tortiljas valgo visi – turtingi ir vargšai kasdien. „Gvatemaloje oras puikus visus metus, nėra nei žiemos, nei vasaros, tik lietingas ir sausasis sezonai, taigi daržovių, vaisių šalies gyventojai nuima apie 4–6 derlius kasmet. Kai kuriuose regionuose, kur itin derlingos vulkaninės žemės ir daug vandens versmių, nuimama net iki 8 derlių per metus. Dievinu eiti į turgų, kur švieži vaisiai, daržovės, žolelės parduodami visus metus. Kol gyvenau Europoje, beveik niekada nepirkdavau avokadų, o Gvatemaloje juos valgau kone kasdien. Nuostabaus skonio, kreminės tekstūros… Slėnyje, kur aš gyvenu auga daugybė laukinių avokadų medžių“, – pasakoja Lina.

Gvatemala garsėja savo tipiniais troškiniais recados. Jų ypatybė yra ta, kad ingredientai, kurie naudojami padažui prieš verdant yra paskrudinami. Padažams tradiciškai naudojami džiovinti čili pipirai, švieži pipirai, įvairių rūšių raudoni ir žali pomidorai, svogūnas, česnakas, būtinai moliūgo ir sezamo sėklos.

Ar L. Kuliešiūtė planuoja grįžti į Lietuvą? „Jaučiuosi laiminga ten, kur esu. Pakeitusi jau tris gyvenamas šalis, nustojau planuoti ateitį. Turbūt, iš gvatemaliečių išmokau gyventi šia diena”, – šypsosi Lina.

 

Geografija ir demografija

Gvatemala – šalis Centrinėjė Amerikoje, ribojasi su Meksika, Belizu, Hondūru, Salvadoru, Ramiojo vandenyno ir Karinų jūros pakrantėmis. Šalyje dažni žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Teritorijoje yra 30 ugnikalnių.

40 proc. gyventojų sudaro metisai, 16 proc. baltieji, 40 proc. indėnai. Beveik visi indėnai majų kilmės.

Gvatamalą ilgai alino pilietiniai karai, šalis patenka į skurdžiausių lotynų Amerikos šalių dešimtuką.

Kalbos

Gvatemaloje oficiali kalba – ispanų, kuria kalba metisai. Taip pat egzistuoja dar 25 kalbos, 22 iš jų majų grupės kalbos, taip pat šalies juodaodžių kalba garífuna, kuria kalbama tik šalies Atlanto vandenyno pakrantėje, ir beveik išnykusi kalba šinka (xinka), kuria vis dar kalba vos 200 žmonių šalies pietryčiuose.

Šventės

Kiekvienas Gvatemalos miestelis ar kaimelis turi savo šventę, kuri paprastai švenčiama minint gyvenvietės šventojo globėjo dieną. Kiekviename regione šios šventės minimos su savais papročiais, ceremonijomis ir centrinėse aikštėse parduodamais tipinės virtuvės patiekalais.

Pati svarbiausia šventė gvatemaliečiams yra Velykinė savaitė. Tai ir pats karščiausias metų periodas, todėl vietiniai jį vadina vasara ir važiuoja atostogauti. Uždaromos visos įstaigos ir skelbiamos visuotinės atostogos.

Per Velykas vyksta religinės procesijos – pačios didžiausios ir svarbiausios vyksta Antigvoje ir sostinėje Gvatemaloje, tačiau kone kiekvienas miestelis dalyvauja savose procesijose, šlovinančiose Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Antigvoje vykstančios procesijos nudažo visą miestą ryškiai violetine spalva, kuri katalikams simbolizuoja nuodėmių atpirkimą. Procesijose dalyvauja nešikai, kurie neša ant pečių didžiulį, net iki 3–4 tonų sveriantį pjedestalą, ant kurio stovi figūros simbolizuojančios scenas iš Biblijos. Didžiausios procesijos vaikšto po miestą net iki vidurnakčio, lydimos laidotuvių maršus grojančio orkestro, smilkalų uždangos ir personažų.

Visų mirusiųjų švenčių metų lapkričio mėnesį šalies aukštikalnėse vyrauja tradicija laidyti aitvarus. Taip žmonės siunčią žinią į dangų jau mirusiems giminaičiams. Sumpango miestelyje vyksta milžiniškų aitvarų festivalis, o kapinės nusidažo visomis spalvomis – majų moterys ir mergaitės vilki puošniausius tradicinius kostiumus, kapinės paskęsta gėlėse, susirinkusios šeimos čia pat kapinėse valgo, geria ir dalijasi su mirusiais.

Kalėdos Gvatemaloje yra labai smagi šventė ir neprimena jaukių, šeimyninių lietuviškų Kalėdų. Kristaus gimimas švenčiamas laikrodžiui išmušus vidurnaktį, kai minios kaimynų pasipila į gatves pasveikinti vieni kitų, šaudo petardas, dalinasi gėrimais ir valgo kiaulės kojas.

Rugsėjo 15 dieną gvatemaliečiai mini nepriklausomybės dieną, nes 1821 metais šią dieną vietiniai kreolai nusprendė paskelbti nepriklausomybę nuo susilpnėjusios Ispanijos Karalystės. Visą rugsėjo mėnesį miestai ir automobiliai puošiami Gvatemalos žydrai baltomis vėliavomis, o prieš rugsėjo 15 d. po šalį pasklinda šventosios tėvynės ugnies nešėjai, kurie neša ugnį iš sostinės į savo gyvenamąsias vietas.

Straipsnis spausdintas žurnale „Šeimininkė“

 

TAG

Palikite komentarą