Teminės kelionės

Šlapias pasivaikščiojimas kriokliais

2018 sausio 25

Kanjoningas arba laipiojimas kriokliais ir tarpekliais – Lietuvoje mažai žinomas sportas ir laisvalaikio pomėgis. Klubo „XGenomas“ vadovas Rolandas Žygas pirmasis pradėjo rengti laipiojimus po kanjonus, įveikė 59 tarpeklius Naujojoje Zelandijoje, Jordanijoje, Korsikoje, Italijoje ir kt. šalyse. Nepaprastą kanjonų ir aplankytų šalių grožį R. Žygas įamžina ir fotografijose.

Rolando Žygo nuotrauka

Tarpekliais susidomėjo pirmieji

Rolandas Žygas gyvena intensyviu kelionių ritmu skirtinguose pasaulio kampeliuose ir jam būtų sunku išskirti vieną, pačią įspūdingiausią aplankytą šalį. Galbūt tai galėtų būti ypatingo grožio Patagonija, nors klimatas labai atšiaurus, oras staigiai keičiasi, sunkiai nuspėjamas kaip ir Islandijoje. „Nepaisant oro kaprizų, norinčiau ten grįžti dar ne vieną kartą ir keliauti naujais maršrutais. Pasitaiko tokių vietovių, kurias pamatei ir užtenka vieno karto, o Patagonija vienu žvilgsniu neaprėpiama. Bent kartą gyvenime visiems rekomenduočiau nuvykti į tą tolimą Čilės Andų kalnų regioną“, – sako Rolandas.

Žygo vadovaujamas klubas „XGenomas“ jau skaičiuoja antrą veiklos dešimtmetį. Viskas vyko neplanuotai, atsitiktinai. Tiesiog, gerų draugų kompanija susibūrė bendrai kelionei, susidraugavo, visus sujungė bendri interesai. Iš pradžių kelionės buvo organizuojamos sau, savo draugams, po to pradėjo važinėti į tolimesnius kraštus kaip klubas. Dabar iš ankstesnių klubo draugų liko tik keli – visus užgriuvo šeimos rūpesčiai, gimė vaikai.

„Keliones pradėjau nuo kalnų žygių, domino alpinizmas ir vandens sportas. Dabar mūsų klubas išskirtinis tuo, kad propaguoja kanjoningą. Tai gana jauna sporto rūšis, 1985 metais gimusi Prancūzijoje. Lietuvoje apie kanjoningą mažai žinoma, mes buvome pirmieji, kurie pradėjo rengti laipiojimus po kanjonus, esame praėję daugiausia maršrutų“, – tvirtina R. Žygas.

Po lietaus – pavojinga

Klubo ir kelionių vadovui teko tyrinėti Jordanijos kanjonus, praėjo 9 tarpeklius. „Pirmieji parodėme lietuviams tą grožį. Neįtikėtina, koks gali būti uolienų spalvingumas. Tikriausiai tada ir sužavėjo tarpekliai. Jais laipiojome Naujoje Zelandijoje, išmaišėme ir Europą – daug maršrutų yra Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje ir Italijoje“, – pasakoja Rolandas.

Kokie bebūtų tarpekliais, siauresni ar platesni, visus juos vienija viena taisyklė – po stipraus lietaus juose būti pavojinga. „Akimirksniu gali pakilti vanduo iki dviejų metrų. Tiesiog matai, kaip ateina banga, kuri viską nuplauna savo kelyje“, – pasakoja Rolandas.

Jordanijoje kanjono šlaitai padengti dulkėmis. Kai lyja, dulkės nesugeria vandens, viskas kartu nugarma žemyn į tarpeklį ir per dvi minutes pliūpteli purvini kriokliai. „Kol nepamatai savo akimis, negali patikėti. Stichija baisi, keturių tonų akmens luitus gali perstumti iš vieno kranto į kitą“, – tvirtina R. Žygas.

Korsikoje ir Jordanijoje jam teko matyti tokius vaizdus. Tad jei prognozuojamas stiprus lietus, į tarpeklius leistis negalima. Nebent jis platus, į juos lipama be virvių.

Atsisėdus ant srovės

Laipiojimas kanjonais paprastai organizuojamas vienos dienos maršrutais. Mašina priveža grupę prie nusileidimo į upę. Žygeiviai pasiima tik virves ir sausus drabužius persirengti, kurie būna sudėti į neperšlampamus maišus. Kanjonininkai taip pat dėvi kūną šildančius hidro kostiumus, nes apačioje vėsu, užsideda šalmus.

Į viršų lipti nereikia, maršrute numatytas išėjimas iš tarpeklio, kur netoliese laukia mašina.

Klubiečiams Ispanijoje teko keliauti 12 valandų maršrutu, šiaurės Italijoje – laipiojimas kriokliais truko 11 valandų. „Su nakvyne keliavome tik Jordanijoje. Ten nakvojome tarpeklio apačioje. Kaip tik naktį kilo staigus potvynis. Laimei, viskas baigėsi laimingai“, – prisimena Rolandas.

Kanjoningas nereikalauja specialių įgūdžių, laipiojimo technikos kaip alpinizmas. Tereikia mokėti plaukti, o nusileisti virvėmis žemyn visai nesunku. Žinoma, nepatyręs laipiotojas leisis 3–4 kartus ilgiau. „Leidžiantis žemyn šokinėjama uolomis, čiuožiama „atsisėdus“ ant krioklio srovės kaip bobslėjaus trasoje ar tiesiog šokama žemyn į vandens baseinus“, – pasakoja kanjoningo vadovas. Jeigu nebijai šokti į vandenį iš 10 metrų aukščio, virvių net ir nereikia.

Naujokams tai sukelia ypač daug emocijų: „Buvo strioko, bet svarbu teisingai atsisėsti ant srovės, atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, ir jau esi apačioje“, „akys didelės iš baimės, bet laimės pilnos kelnės“, „šlapias reikalas“. Dar smagiau stebėti iš šalies, kai nuo neaukšto krioklio žygeiviai kaip akmenukai pliumpteli žemyn į skaidrius ežeriukus ir nuplaukia „varlyte“ pasroviui, nešami smaragdinės srovės tarpekliu žemyn. Prieš pavojingesnias vietas, susiaurėjimus, statesnias uolas, sraunesnias sroves porelės suspėja ir bučinukais apsikeisti.

Šlapi ir sausi

Užsiimant kanjoningu, žygio ritmą diktuoja gamta. Svarbu įvertinti savo galimybes ir stebėti vandens pokyčius. Jei vanduo tarpeklio apačioje per gilus ir nėra saugu įveikti maršruto, geriau pasigrožėti kanjonu iš viršaus. Pasitaiko komplikuotų krioklių, norint jais nusileisti, reikia draugauti su vandeniu, jo nebijoti. Laipiotojas turi pasiruošti stipriam dušui, apačioje laukia sukūrinės srovės, iš kurių reikia išplaukti. Kartais sukūrinės srovės įtraukia maišus su daiktais, kurie paskęsta 7–8 metrų gilyje. Reikia daug pastangų norint juos ištraukti.

Žygas susižavėjo Madeiros tarpekliais. Šioje saloje jų priskaičiuojama per 100, o įdomių kanjoningų maršrutų yra apie 20. Tarpekliai ilgi, statūs, daug nuostabių ir stačių nusileidimų. Kanjonai gana aukšti, norint nusileisti kriokliais dažniausiai reikia 80 metrų ilgio virvės.

Tarpekliuose dažniausiai vanduo vėsus, tad tenka vilktis hidro kostiumus. Šiuo požiūriu Korsika buvo išimtis, teko išbandyti ir patirti, kad vanduo gali būti ir šiltas.

Pasitaiko ir sausų tarpeklių. Tokiais teko laipioti Kretoje. Šioje saloje geriausias laikas kanjonininkams – kovo mėnesį, tuomet vandens daugiausia. Lietuvių grupė keliavo gegužės mėnesį ir vandens rado tik maršruto pradžioje. Toliau tekėdamas, jis surenkamas į vamzdžius ir nukreipiamas į šiltnamių drėkinimo sistemas. Kanjonų apačioje išlikę baseinai su vandeniu, bet nuo jo dvelkė nemalonus sieros kvapas. Dar viena nemaloni staigmena – tuščių plastikinių butelių sankaupa, kapinynas. Aukščiau įsikūręs kaimas, matyt, žmonės verčia šiukšles į kanjoną, galvodami, kad vanduo jas išplaus. Nepaisant to, kanjonai Kretoje labai įdomūs ir gražūs.

TAG

Palikite komentarą