Europa Italija Venecija

Širdį paklaidinančios salos

2017 rugpjūčio 18

Nuo nėrinių, stiklo dirbinių iki vartų į amžinybę – per vieną dieną keliaudamas iš vienos Venecijos salos į kitą gali patirti visą žmogaus gyvenimo misteriją. Tereikia apeiti pakraščiais alpėjančią iš karščio Morkaus aikštę, išsirikiavusius ilgoje eilėje prie bazilikos turistus, nubaidyti įkyriai aplink galvą ratus sukančius balandžius. Kai staiga dangų užtemdo grėsmingi debesys ir pliūpteli liūtis, gatvelės ištuštėja ir Venecija suspindi kitomis spalvomis…

Lenktynės su spalvomis

Garlaivis per Venecijos lagūną artėja prie Burano salos. Ką tik nuprausta lietaus, šlapiame grindinyje suspindi spalvingų namelių atspindžiai. Namai, suglaudę šonus vienas prie kito ir parimę prie vandens kanalų, nutapyti romantiškai pastelinėmis spalvomis. Anksčiau gyventojai susiruošę remontuoti namo fasadą, turėdavę gauti leidimą, kuriame miesto valdžia patvirtindavo vienokią ar kitokią spalvą. Ji būtinai turėjo skirtis nuo kaimyno. Taip ir atsirado spalvingų namų sala.

Manoma, kad spalvingi namai turėjo ir praktinę paskirtį. Kai iš žvejybos grįždavo pavargę vyrai, rūkuose paskendusioje saloje vos berasdavo savo namus. Originali ir ryški spalva turėjo išskirti kiekvieną būstą.

Skersgatvyje šalia pagrindinės gatvės galima pasigrožėti Burano spalvų simboliu – nameliu su užrašu: „Casa deo „Bepi Sua“. Kvadratėliais, rombais, apskritimais išmargintas fasadas mėlyna, raudona, geltona, žalia ir kitomis ryškiomis spalvomis smagiai pralinksmina. Meninį skonį turintis namo šeimininkas nuoširdžiai padirbėjo.

Pirmieji namukai saloje buvo statomi iš nendrių, aplipdytų moliu ir pastatytų ant polių. Daugelis gyventojų buvo vargingai besiverčiantys žvejai. Tik vėliau atsirado plytiniai statiniai.

Burano – viena iš 118 salų, kuriuose įsikūrė venecijiečiai, venetų palikuonys. Jie bėgdami nuo puldinėjančių barbarų genčių, salose rado saugų prieglobstį. Sunku įsivaizduoti, kaip pelkėtoje vietoje, ant 10 000 ąžuolinių ir guobų polių, išvagotoje 200 kanalų ir sujungtoje 400 tiltų buvo statomas miestas, po daugelio amžių tapęs žymus, kaip magnetas traukiantis viso pasaulio turistus.

Venecija tapo žinoma ir svarbi valstybė Adrijos jūros regione, o po IV kryžiaus žygio gavo beveik pusę Bizantijos imperijos teritorijos. Atsivėrus keliams į Viduržemio jūros baseiną, po kelių šimtmečių Venecija dar labiau sustiprėjo. Iki pat jūrinio kelio į Indiją atradimo ji buvo prekybos su Rytais centras, nepriklausomas ir turtingas miestas-valstybė. Šiam klestėjimui galą padarė Napoleonas, atėmęs nepriklausomybę ir atidavęs salas Austrijai. 1866 m. Venecija buvo prijungta prie Italijos karalystės. Nuo 1987 m. Venecija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Nėriniuotos ir ne visuomet dorovingos

Burano salos vyrai tradiciškai vertėsi žvejyba, o juos į jūrą išlydėjusios moterys griebdavosi rankdarbių. Jau šešioliktame amžiuje buranietės garsėjo savo rankdarbiais, nėriniai buvo parduodami ir kitose Europos šalyse. Ir dabar veikia nėrimo mokykla ir muziejus, o klaidžiojant po gatveles vis atsirandi prie daugybės jaukių parduotuvėlių, kuriuose gausybė nėrinių – vėduoklių, paveikslėlių, nosinaičių, staltiesėlių, skrybėlaičių, palaidinių.  Čia pat tų baltų ir spalvingų, didelių ir miniatiūrinių, storesnių ir plonyčių kaip voratinklis rankdarbių kūrėjos – elegantiškos nenusakomo amžiaus moterys, pačios ir prekiaujančios, ir čia pat gyvenančios. Kai turistų mažiau, suėjusios kelios ramiai šnekučiuojasi, traukia iš kambarių šepečius ir kruopščiai trina po lietaus grindinį. Tiek jo ir tėra – nuo namo iki kanalo vos kelių metrų pločio juosta.

Apie Burano mezgėjas pasakojama graži legenda: kartą vienas žvejys jūroje buvo gundomas sirenų, bet sugebėjo atsispirti jų kerams, nes buvo susižadėjęs. Jūros karalienę abstulbino jaunuolio ištikimybė ir ji apdovanojo būsimą nuotaką: pliaukštelėjusi uodega, iš purslų sukūrė plonytį nuometą. Per vestuves jo pavydėjo visos Burano moterys, vėliau viena per kitą lenktyniaudamos stengėsi nunerti ką nors panašaus. Taip atsirado savita rankdarbių kūrimo technika rišant siūlus adata, susiformavo mokyklos, kuriuose nėrimo ir siuvinėjimo įgūdžius lavindavo mergaitės nuo dvylikos metų. O ir šiandien moterys karštomis vasaros dienomis atsisėdusios pavėsyje „medituoja“ sutelkusios visą dėmesį į mikliai judančius pirštus, tarp kurių gimsta raštų vingrybės.

Ant nosinaičių siuvinėti inicialai praeitame šimtmetyje buvo neatsiejama aukštuomenės damų gyvenimo dalis. Prikvėpinta šilkinė dovana slapta įsprausta mylimajam į delną, veikdavo kaip afrodiziakas. Nedidelėje saloje visos dvaro paslaptys greitai išaiškėdavo, todėl damos laukdavo karnavalo, kai pridengusios veidą kauke, galėdavo nevaržomos atsiduoti kūno malonumams.

Trapus ir vertingas

Murano saloje laivas stabteli prie vienintelės visoje Venecijoje gatvės, apsodintos medžiais. Tačiau ne ūksmingo pavėsio ieško turistai – paskubomis įsiamžina prie milžiniškos spalvingo stiklo skulptūros, primenančios liepsnojantį laužą ir pasileidžia į gatvelių labirintus po mažytes, jaukias stiklo dirbinių, papuošalų parduotuvėles, meistrų dirbtuves.

Anksčiau stikliai dirbo Venecijos saloje, bet medinius namus dažnai nusiaubiant gaisrams, valdžia neteko kantrybės – išleido dekretą, kad stiklo pūtėjai privalo išsikelti į Murano salą. Tegul jie ten kaitina iki raudonumo savo krosnis, pučia stiklo vazas, per lagūną ugnies kibirkštys nepersimes. Nors tai buvo panašu į tremtį, stiklo magams tai išėjo tik į naudą. Ilgainiui Venecijos stiklui prigijo Murano pavadinimas. Nuo VII amžiaus išgarsėjo Murano salos prekybinis uostas, išgabenantis trapius ir vertingus dirbinius į kitas šalis.

Murano stikliai tapo įžymūs miesto piliečiai. Jiems buvo leidžiama nešioti kardą, naudojosi diplomatine neliečiamybe, galėjo vesti turtintų Venecijos šeimų dukteris. Tik vienas dalykas jiems buvo draudžiamas – išvažiuoti iš šalies, kad neišduotų stiklo dirbinių paslapčių. Nors kai kurie rizikuodavo ir stiklo dirbtuves įrengdavo aplinkiniuose miestuose, pasiekė net Angliją ir Nyderlandus.

Nepaisant „emigracijos“, Murano stikliai išsaugojo savo monopoliją ir iki šiol dirba laikydamiesi senųjų technologijų, kuria tikrus stiklo stebuklus: tai ir krištolinis, glazūruotas, su aukso gyslelėmis, spalvotas, dūminis ir imituojantis brangiuosius akmenis.

Užsukus į alsuojančią nuo karščio dirbtuvę, negali atplėšti akių nuo stiklaus, kuris ištraukia iš krosnies išlydytą kvarcą, kaip minkštą sūrmaišį, ir pincetu vikriai gnaibydamas, traukdamas, sukdamas ir visaip kitaip virtuoziškai žongliruodamas, suformuoja arkliuką ar kokį nors kitą gyvį. Turistai pliaukši fotoaparatais, aikščioja ir traukia iš kišenės eurus. Jei nesusigundai ko nors įsigyti atminčiai dirbtuvėse, gyvas prapuolęs suvenyrų parduotuvėlėse – akys raibsta, o galiausiai viskas nusibosta, nes asortimentas visur tas pats.

 

Mirusiųjų sala

Kaip ir visose populiariose vietose, Venecijoje privačiam gyvenimui nėra vietos. Jis seniai iškeistas į turistinius poreikius, nes jų tenkinimas – dažniausiai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tik akimirkai Burano saloje už lango šmėkšteli senutės raukšlėmis išvagotas veidas, ženklinantis gyvenimiškos kelionės pabaigą. O ji visai šalia – San Mikelės, arba Mirusiųjų  saloje. Jei tektų rinktis amžino poilsio vietą, sunku būtų rasti tinkamesnę, į kurią mirusiųjų kūnai atplukdomi gondolomis. Jau iš toli matyti lagūnos bangų skalaujama aukšta siena, juosiantį kapines. Palaikai įnešami pro aukštus arkinius vartus, po kojomis sučeža akmenukais grįsti takeliai, kiparisai meta milžiniškus tamsius šešėlius. Panteone ilsisi venecijiečių protėviai, garbingi ir žymus istorijos veikėjai. O pro arkas atsiveria nauji kapinių plotai, kuriuose visi lygūs. Apgaubia tyla ir ramybė tarp sustingusių akmeninių šventųjų skulptūrų, geometriniais ornamentais išplanuotų gėlynų, dvelkiančių subtiliais rožių aromatais.

Kadaise Venecijoje mirusieji buvo laidojami bažnyčių kiemuose, išskyrus didikus ir valstybei nusipelniusius žmones, kurie turėjo teisę ilsėtis pačiose bažnyčiose. Ilgainiui vietos vis mažėjo, ir valstybei grėsė rimta ekologinė katastrofa. XIX a. higiena susirūpinęs Napoleonas išleido dekretą, pagal kurį venecijiečiai pradėti laidoti San Mikelėje.

Prieplaukoje klykteli milžiniškas paukštis, besiilsintis ant poliaus smailgalio, tarsi pranešdamas, kad laikas grįžti atgal į Morkaus aikštę. Ir vėl pasitinka minia, pro kurią braunantis, vis dar esi pasinėręs į kitokią Veneciją, kurią sukūrė žvejai, mezgėjos ir stikliai.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą