Naujoji Zelandija Polinezija

Ryški ir spalvinga šiaurinė sala

2017 spalio 8

Naujoji Zelandija visuomet atrodė per daug toli ir per daug nereali, bet keliauti dabar paprasta. Iš Kauno per Londoną, Dubajų, trumpas sustojimas Australijoje, dvi naktys lėktuve ir esi vietoje – šiek tiek sutrikusia orientacija dėl viena para aplenktos datos ir 11 valandų laiko skirtumo. Naujojoje Zelandijoje per 34 dienas nuvažiavus per 6 tūkstančius kilometrų, įspūdžius sunku aprėpti, todėl apie viską iš eilės – šiaurinė sala.  

Grožis išgelbės pasaulį

Naujoje Zelandijoje yra visko: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolietų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fiordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų. Mistinio fantastikos žanro mylėtojams šis kraštas virto pačia tikriausia žemės istorija: samanomis apžėlusiose, neįžengiamuose priešistorinių paparčių miškuose dairaisi, kur iššoks piktas orkas, nušvis nemirtingas baltai apsivilkęs elfas ar ateinanti takeliu sutiksi basakojį hobitą. Net ir agrarinis peizažas nepaprastai estetiškas: vynuogynai, alyvuogių ir levandų plantacijos, vaismedžių sodai, saldžiųjų kukūruzų laukai, austrių fermos. Bandos merinoso avių, karvių, kai kur ir grakščios lamos, elniai įsiterpia į peizažus, kurie išsilietų iš rėmų net ir impresionistų paveiksluose. Nuo ryto iki vakaro markstaisi nuo šito grožio ir aišku, po kelių dienų pripranti. Ir staiga karštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Jautiesi suglumęs ir nugalėtas. Grožis išgelbės pasaulį? Bent jau zelandus ir tuos, kurie atvykę pasineria į tobulą gamtos harmoniją. Tiesa, zelandams gamta yra tik kasdienybė, įprastinis fonas, kuriame jie gyvena ir dirba.

IMG_4863

Be problemų ir rūpesčių

Į Naująją Zelandiją geriau atvažiuoti mėnesiui, dar geriau – dviem. Ir gerti peizažų spalvas ir formas, garsus ir kvapus. Būti menininku iki sielos gelmių visa savo esatimi – pamiršti darbą, neartą bulvių lauką, nepadarytą buto remontą, neatnaujintą buitinę techniką, seną automobilį ar praeitą sezoną pasenusį sijoną. Zelandijoje pakanka prisiminti savo vardą (iš anksto rezervavus viešbutį tik tiek ir reikėdavo pasakyti) ir turėti pasą, kad galėtum grįžti namo. „Crossing New Zealand“ (Skersai per Naująją Zelandiją) su tokiu užrašu stovėjo pakelėje plačiai besišypsantis keliautojas autostopu. Nesvarbu į kurią pusę. Vis tiek visur gražu.

IMG_5967

Tiesa, prieš kelionę teko girdėti, kad šiaurinė sala neverta dėmesio. Gerai, jeigu tai patarimas iš keliautojo, turinčio didelę patirtį, bet greičiau tiesiog nežinojimas. Spėju, kad taip galvoja tie, kurie ten nėra buvę arba pralėkė paskubomis. O jeigu Zelandija apskritai nuvilia, tai tenka tik apgailestauti, kad žmogus nežino, kur važiuoja ir tik veltui sugaišta savo laiką bei išvaisto pinigus. Ten tikrai nėra viešbučių – rezervatų kaip Turkijoje ar Egipte, restoranuose patiekalai brangūs, miestai neįdomūs ir negražūs.

Išbandymai kairėje kelio pusėje

Šiaurinėje saloje yra didžiausias Naujosios Zelandijos miestas Oklendas, kuriame gyvena beveik 1,5 mln. gyventojų. Čia gyvenimas virte verda palyginus su visa šalimi. Oklende daugiausia pritampa ir emigrantų. Atvykėliai iš Azijos užėmė ištisus rajonus, kurie yra pigesni, bet atitinkamai ir atrodo. Salelė dangoraižių, didelis uostas, keli ugnikalnių krateriai, nuo kurių atsiveria miesto panorama.

Oklendas mažai domino, nes atvykus pirmą dieną reikėjo pirmiausia apsiprasti prie važiavimo kairia kelio puse. Vietiniams labai juokinga, kai šviežiai iškeptas turistas išrieda iš automobilių nuomos punkto iš baimės išsprogusiomis akimis, prisiklijavusiomis prie priekinio stiklo. Vietoj posūkio signalo įjungiami valytuvai, nes jie sukeisti vietomis. Zelandai sustoja ir moja rankomis, kad praleidžia, o jei pypteli, tai tik padėkodami, kad pasitraukei nuo kelio.

IMG_6214

Tiesių ir plačių kelių Naujojoje Zelandijoje nėra. Serpentinuose leistinas greitis 100 km/val., nors ką tik atvykę juos įveikia per 30 km/val. Visa šalis nusagstyta kelio ženklais, perspėjančiais apie važiavimo kryptis. Mieste net ir prie pėsčiųjų perėjos parašyta, į kurią pusę žiūrėti einant per gatvę. Kartais atrodė, kad būtų paprasčiau padaryti tiesiog „normalų“ eismą kaip Europoje ir Amerikoje. Suprantama, tvarka britiška. Kaip ir kriauklės su dviem skirtingais karšto ir šalto vandens čiaupais. Kaip nusiplauti rankas arba išsivalyti dantis šiltu (o ne plikinančiai karštu) vandeniu taip ir liko mįslė.

Šiaurinėje saloje prie Dž. Kuko sąsiaurio, skiriančio nuo pietinės salos, – sostinė Velingtonas. Iš kojų verčiantis vėjas yra nuolatinis miesto palydovas. Tai netrukdo moterims vilkėti trumputes sukneles, kurios man pasirodė kaip iš XX a. 7-o dešimtmečio. Apskritai, stiliaus pojūčio Naujojoje Zelandijoje nerasta. Dar labiau keista, kai aukštyn – žemyn vingiuojančiose gatvėmis pamatai kopiančią merginą su aukštakulniais kaip cirko žongliruotoją.

Paplūdimiai fotosesijoms, ne maudynėms

 

Nuo Oklendo arčiausiai pasiekiamas Koromandelo pusiasalis. Važiuojant vandenyno pakrante siauru serpentinu, atsiveria vaizdingos įlankos, apsuptos geltonais, glonių aptakių formų kalnais. Pakelėse į viršų šauna paparčiai medžiai, sausio mėnesį paskutinius žiedus barsto Pohutukava medis. Kai jis žydi per Kalėdas, pusiasalyje rengiamas festivalis, panašiai kaip Japonijoje per sakurų žydėjimą. Maorių kultūros simbolis Pohutukava auga visoje Naujojoje Zelandijoje. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodo šalis, kai jie apsipila raudonais žiedais.

Vandenyno pakrantės ne visuomet svetingos ir tinkamos paplūdimiams. Užtat tie, kurie pritaikyti maudytis, įsikūrę tarp tokių vaizdingų uolų, kad labiau tinka fotosesijoms, o ne maudynėms, beje, gana šaltame vandenyje. Nors zelandams atrodo nešalta maudytis, juk sausio – vasario mėnesiais pats vasaros įkarštis, oro temperatūra kartais šokteli per 30 laipsnių. Tik vandenynui tai turi mažai įtakos – kaip ir galingos bangos nenuilstamai plakasi į krantą, nepriklausomai nuo to, ar siaučia stiprus vėjas ar oras visiškai ramus.

IMG_4141 - Copy

Šiaurinėje saloje 1769 m. pirmą kartą išsilaipino Dž. Kukas. Maoriai pamanė, kad laivas – tai milžiniškas paukštis, burės – sparnai, o į krantą išlipę jūrininkai – dievai.

Turistų minios plūsta į Matamatą, kur vaizdingas apylinkes Holivudas pavertė Hobinotu. „Žiedų valdovo“ gerbėjams tikrai įdomu pavaikšioti takais, kuriuos jie matė filme, tačiau tai tik komercija.

Švyti jonvabaliai ir dangus

Kas kita Vaitomo urvai. Norint į juos patekti, tenka stovėti eilėje. Iš trijų urvų įdomiausias jonvabalių: perėjus stalaktitinius požemius, turistai tamsoje plukdomi valtele žemu urvu, kurio skliautai nusagstyti šviečiančiais jonvabaliais.

Arachnocampa luminosa – endeminė švytinčių kirminų rūšis, aptinkama tik Naujoje Zelandijoje. Pirmą kartą juos pastebėjus aukso kasyklose, manyta, kad tai europiniai jonvabaliai. Tik vėliau nustatyta, kad tai uodų lervos. Švyti ne tik lervos, bet ir išsivystęs uodas.

Lerva vystosi 6–12 mėnesius ir nuo 3–5 milimetrų ilgio užauga iki 3 centimetrų ilgio. Paskutinėje vystymosi stadijoje lerva tampa lėliuke, pasikabinusi ant šilkinio siūlo. Nuo urvo skliauto žemyn karo plonyčiai ilgi siūleliai su švytinčiu taškeliu gale – lėliukės irgi šviečia. Suaugusieji gyvena tik kelias dienas ir taip pat švyti, nors ne taip ryškiai kaip lėliukės. Urvo skliautai apkibę skirtingo ryškio jonvabaliais sukuria gelmės įspūdį, žvelgi užvertus galvą ir tarsi paskęsti kosmose tarp žvaigždžių.

Naujoje Zelandijoje naktimis net ir Paukščių takas švyti daug ryškiau nei matyti iš Lietuvos. Atrodo, kad kažkas ant dangaus papylė pieno. Pirmiausia užsidega tik iš pietų pusrutulio matomas Pietų kryžius, įspūdingas Oriono žvaigždynas, plika akimi matoma arčiausiai Paukščių tako esanti galaktika – Didysis ir Mažasis Magelano debesys.

Maoriai ant geizerių kabino puodus

Pagrindinis šiaurinės salos akcentas – aktyvi geizerių, karštųjų versmių ir vulkanų zona prie Rotorua miesto. Nuotraukose neįmanoma užfiksuoti tų garsų ir kvapų, kurie supa vaikščiojant po geoterminius parkus. Pukši purvo burbulai, švirkščia geizeriai, garuoja karštosios versmės, rūgšties prisodrintas vanduo stingsta į aptakias spalvingas uolienas, stebina ryšiai mėlyni ir žali ežerai, tyvuliuojantys krateriuose.

Arčiausiai Rotorua yra Vhakarevareva terminis slėnis. Iš tolo matyti kaip kyla į dangų garai nuo švirkščiančio Pohutu geizerio. Aplink jį susiformavusi kalva išsilydžiusios baltos uolienos. Geizeris kelis kartus per valandą iššauna, srovė pasiekia 15 m. aukštį.

IMG_4283

Parke yra 500 baseinų, daugiausia karštųjų versmių, iš jų 65 geizeriai. Kiekvienas jų turi savo vardus. Nuo seno šioje teritorijoje gyveno maoriai, geizerius ir karštąsias versmes panaudodami buitiniams tikslams – ant jų virė ir kepė.

Vhakarevareva parke įsikūręs maorių kultūros centras. Maoriai pasitinka trinkamiesi nosimi, demonstruoja karo šokius iškišę liežuvį, dainuoja dainas. Vyrai, kaip ir moterys, tatuiruoti nuo galvos iki kojų. Nors jie skatinami puoselėti savo kalbą ir papročius, neišvengė europietiškos kultūros asimiliacijos. Teko matyti, kaip į lėktuvą Australijoje įlipusi maorė su savo penkiais mažais vaikais kalbėjosi angliškai.

Vaimangu vulkanų slėnis ir Vaiotapu geoterminis parkas – dar viena dozė spalvingai efektingų vaizdų. Verta pasivaikščioti ir po patį Rotorua miestą, apsuptą terminiais sieros baseinais.

Netoli Taupo ežero stūkso Tongariro vulkanas, turintis 12 kraterių. Paskutinį kartą Mari krateris išsiveržė prieš tris metus, pelenų debesis per keturias valandas nulėkė 250 km.

Nuo kovo iki spalio vulkaninius kalnus padengia sniegas, o zelandietiškos vasaros metu snieguota viršūnė boluoja ant netoliese stūksančio Ruapehu ugnikalnio. Iš tolo matyti vieno taisyklingiausių pasaulyje kūgio formos Taranaki (Egmont) ugnikalnio viršūnė.

Iš Velingtono persikėlus į Piktoną, pietinę salą, atsivėrė visai kitokia Naujoji Zelandija.

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą