Ekvadoras Galapagai Pietų Amerika

Rojaus salos – Galapagai

2017 rugpjūčio 21

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

 Atperka ilgą kelionę

Kol pateksime į rojų, teks ilgokai keliauti, todėl įdomi informacija, kaip pasiekiamos salos. Iš Ekvadoro sostinės Kito arba didžiausio šalies miesto Gvajakilio atskridus į Galapagų Baltros salą, oro uoste reikia sumokėti 100 JAV dolerių nacionalinio parko ir 20 dolerių atvykimo mokesčius. Autobusas nuveža iki kelto ir už vieną dolerį perplaukiame nedidelį vandens ruožą iki Santa Kruso salos. Autobusu arba taksi kertame salą iki didžiausio archipelago miesto Puerto Ajoros. Iš čia organizuojamos vienos ar kelių dienų ekskursijos į kitas salas, bet galima apsigyventi ir kitoje saloje – pasirinkome Isabelę ir tai buvo labai teisingas sprendimas.

Ajoros uoste kruopščiai tikrinamas visas bagažas, draudžiama įsivežti maisto ir kitokių organinių produktų, kuprinės ar lagaminai užantspauduojami. Nuplaukti į Isabelės salą kainuoja 30 dolerių, bet nuo prieplaukos iki katerio kursuoja maži laiveliai (didesniam laivui priplaukti per daug seklu). Valtininkas susodina 10–15 žmonių ir iš kiekvieno paima papildomą vieno dolerio mokestį, nors plaukti tereikia keliolika metrų.

Salas skiria galingai siūbuojančios vandenyno bangos ir dvi valandos kateriu. Vėl pasitinka valtininkai su vienam doleriui atkišta ranka. Krante stovi kasininkė ir renka 5 dolerių atvykimo mokestį. Aplink sukinėjasi apsauga su šunimis, kurie uosto daiktus, patikrinama, ar nebuvo pažeista bagažo plomba ir leidžiama eiti į salą.

Na, dabar jau galima atsisėsti vandenyno pakrantėje ir įsiremti akimis į horizontą. Vakarų pusėje erdvės daug – artimiausia žemė – Saliamono salos už 12 tūkstančių kilometrų.

Nors į Galapagus kasdien atskrenda keletas sausakimšų lėktuvų, populiaru archipelagą apžiūrėti plaukiant kruiziniu laivu. Tai brangus malonumas, todėl vyrauja nuomonė, kad Galapagai ne kiekvieno turisto kišenei. Tačiau, kaip ir kiekvienoje kelionėje, jei yra didelės kainos, yra ir mažos, tereikia jų paieškoti (tai patvirtino Isabelėje sutikti kuprinėtojai, keliaujantys ribotu biudžetu). O įvertindama tai, kokį su niekuo nepalyginamą gėrį patiri Galapaguose, šį archipelagą nedvejodama rinkčiausi dar kartą kaip idealiausias atostogas (jas gali sau leisti bent kartą gyvenime), nepaisant didelio atstumo ir ilgos, varginančios kelionės.

 

 Taką dalijiesi su iguanomis

Isabelėje įsikūręs nedidelis miestelis su brangesnių viešbučių juosta pakrantėje ir kuklesnių už kelių kvartalų. Kuo toliau į pakraštį, tuo vaizdas skurdesnis, apkaišiotas vargingais gyventojų būstais.

Turizmo informacijoje Santa Kruse primygtinai tikino, kad ekskursijos po Galapagų salas organizuojamos tik iš Puerto Ajoros uosto. Tačiau tai netiesa. Be to, mieste natūralios gamtos reikia paieškoti, nors mažos iguanos šildosi saulėje čia pat uoste, tingiai vartosi ruoniai. Vienas iš karto parodo, kur atvykote – guli tiesiai turistams ant tako, kiekvienas eidamas turi jį peržengti, tačiau tai visiškai netrikdo žinduolio miego. Į šią salą dar sugrįšime, o kas yra tikrieji Galapagai, pamatėme Isabelėje.

Isabelės uoste išlipus į krantą visi suoliukai buvo užimti – ant jų ilsėjosi ruoniai. Užsukus kaitrią popietę po kelių dienų vaizdas nebuvo pasikeitęs. Jeigu ant suoliuko miegodavo ne du, o vienas ruonis, buvo galima prisėsti ir žmogui. Gyvūnas tingiai pakeldavo galvą, sumykdavo kažką po nosimi ir vėl knarkdamas virpindavo ūsus.

Siaurą taką iš uosto turistams reikia dalytis ir su milžiniškomis iguanomis. Jų dantytos drakoniškos keteros įspūdingos, tvirtos letenos su nagais įsikibusios į grindinį ar smėlį, bet tokia bauginanti išvaizda apgaulinga. Iguanos neagresyvios ir nepavojingos, gali tik gintis tvirtos, ilgos uodegos smūgiu. Jeigu šildosi išlipusi iš vandens, retkarčiais „spjaudosi“, atrodo, kad nori pagąsdinti ar parodyti savo galią, nors iš tiesų taip pro nosies šnerves pašalina sūrų vandenį, kurio prisirijo nardydama.

Juodos jūrinės iguanos – vieninteliai ropliai pasaulyje, sugebantys maitintis po vandeniu. Buku snukučiu jos ėda dumblius kąsdamos šoniniais dantimis kaip šunys. Šiuos nuostabius gyvūnus galima pamatyti tik Galapaguose.

Sušalusios vėsiame vandenyje, iguanos turi sušilti, todėl išlipusios į krantą prisiploja ant smėlio ar užropoja ant akmenų. Isabelės pakrantėje jų šimtai – didelių ir mažų. Jos ropinėja ne tik prie vandens, bet ir vaikštinėja po miestelį, turi savo mėgstamas trasas, kurių nepakeičia net ir naujai pastatytas viešbutis. Ta proga viešbutis taip ir vadinamas „Iguana crossing“, o jo sienos dekoruotos ropinėjančiais gyviais. Prie smėlėto pakrantės keliuko, kuriuo važinėja dviratininkai, stovi ženklas, perspėjantis sulėtinti greitį ir saugoti gyvūnus.

Iguanos ankstyvais rytais aplimpa pakrantėje įsikūrusių viešbučių terasas, tad nors į šiuos gyvūnus niekada neatsibosta žiūrėti, po kelių dienų labiau nustebina retkarčiais sutinkamas mažytis, greitai lakstantis gekonas ar miniatiūrinis krabukas, aukštai iškėlęs savo milžinišką raudoną žnyplę.

 Suformavo ugnikalniai

Nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau kaip tūkstantį kilometrų nutolęs Galapagų salynas susidarė prieš 5 milijonus metų. Susidūrus Karibų, Naskos, Antarktidos, Skotijos tektoninėms plokštėms, prasišiepė ugnikalnių nasrai ir iškilę virš putotų vandenyno bangų pratrūko spjaudydami ugnimi ir magma. Jauniausios Galapagų salos, kurioms apie milijonas metų, iki šiol padengtos kietais lavos sluoksniais, sustingusiais riebiais kąsniais it plakta kaimiška grietinė. Iki šiol aktyvi seisminė zona stumia salas, per metus jos pasislenka 3–5 cm.

Formuojantis saloms, ant vėstančių ugnikalnių šlaitų pradėjo rastis gyvybė, vėjas atnešė pirmąsias sėklas, o kai pačios nereikliausios augalų rūšys įsitvirtino, atsirado vabzdžių, driežų ir paukščių. Galapaguose negausu augalų ir gyvūnų rūšių, bet daugumą jų yra savitos. Tik čia veisiasi jūrinės ir kaktusais mintančios sausumos iguanos. Tik čia dar galima pamatyti dramblinių vėžlių (šių milžinų dar galima sutikti Seišeliuose, taip pat Madagaskare, bet ten jie buvo atvežti), neskraidančių kormoranų.

Šios salos ypatingos ir tuo, kad kartu gyvena Antarktidos ir atogrąžų gyvūnijos atstovai. Pakrantėse galima pamatyti pingvinų – vienų mažiausių pasaulyje. Šį savitumą nulėmė šalta Humbolto srovė, kuri apgyvendino pingvinus ir jūrų lokius po pusiaujo saule. Šalta srovė lemia ir savitą atogrąžų salų klimatą: vėsus oras plūsta į sausumą, čia sušyla ir sugeria drėgmę, todėl pakrantėse labai sausa, vyrauja kaktusai ir skurdūs krūmokšniai.

Salose lyja tik nuo gruodžio iki kovo, kai pasikeičia vandenyno srovės. Ispanai šį reiškinį vadina El Ninjo, Kūdikėliu, nes jis prasideda maždaug per Kalėdas, atneša lietų, pakrantes padengia gležna žaluma. Kai lankėmės spalį, Galapaguose nelijo jau šešis mėnesius. Dėl sausros pradėjo kristi naminiai gyvuliai.

Galapagai stebina dar viena ypatybe – gyvūnai ir paukščiai nebijo žmogaus. Pirmieji jūrininkai, pasiekę salas, pasakojo apie visai šalia tupiančius paukščius, iš kelio nesitraukiančius driežus, bebaimius jūrų liūtus. Vėliau salyne lankydavosi piratai ir banginių medžiotojai, kurie patiklius gyvūnus žudydavo, o vėžlius kone visai išnaikino dėl jų vertingų taukų.

1934 metais Ekvadoras pripažino, kad padėtis tragiška, ir išleido gamtos apsaugos įstatymą. Tačiau po dvidešimt metų apsilankiusi mokslininkų ekspedicija pakrantėje pamatė šiurpius vaizdus: jūrų liūtus perskeltomis kaukolėmis, paukščius sulaužytais sparnais, tuščius dramblinių vėžlių kiautus.

Įsikišus tarptautinėms organizacijoms, Santa Kruso saloje įkurta tarptautinė mokslinių tyrinėjimų stotis, kad nuolat stebėtų ir kontroliuotų gamtos apsaugą.

 Kikiliai sugriovė mokslo pamatus

Žmonių nebijanti gyvūnija stebina iki šiol. Manoma, kad šią savybę gyvūnai paveldi. Atokiose salose paukščiai, driežai ar žinduoliai niekada nebuvo matę žmogaus.

Zoologas Irenejus Eibl-Eibesfeltas knygoje „Galapagų salos“ aprašo savo įspūdžius, patirtus 1954–1957 metais. Strazdas gamtininkui pešiojo batų raištelius, nes jų prireikė lizdui, per kojas ropojo jūrinės iguanos, už metro nusileido suopis – pabaksnotas pagaliuku šiek tiek pyktelėjo, nutvėręs snapu bandė pagaliuką atimti, jūrų liūtė pamačiusi žmogų nesitraukė, tik nusisuko, kad netrukdytų maitinti mažylio, sausumos iguanos mielai leidosi maitinamos kaktusų vaisiais. Gamtininkui buvo sunku suvokti, kad laukiniai gyvūnai gali būti tokie nebaikštūs.

Galapagai garsėja kikiliais, kuriuos stebėdamas Č. Darvinas atrado garsiąją evoliucijos teoriją. Salose gyvena 13 rūšių kikilių, jų skirtinga mityba lėmė kitokią snapo formą. Vabzdžialesiai maisto ieško ant medžių šakų arba plonu snapu vabzdžius gaudo ore. Kiti laipioja medžių kamienais ir tvirtu snapu prakala žievę kaip geniai. Tačiau kikiliai neturi ilgo liežuvio ir negali ištraukti iš plyšio grobio, tad rado originalią išeitį – išmoko naudoti įrankį: nulaužia šakelę ar kaktuso spyglį ir juo ištraukia lervą. Paukščiai moka snapu sutrumpinti pagaliuką, susirasti tinkamo storio. Kartais prie plyšio iš karto pasideda keletą įvairių dydžio pagaliukų. Tik nedaugelis gyvūnų geba naudotis įrankiais, o paukščių pasaulyje tai unikalus reiškinys.

Dar viena grupė kikilių ieško maisto ant žemės panašiai kaip mūsų juodieji strazdai. Augaliniu maistu mintančių kikilių snapai stambesni. Kaktusiniai kikiliai ilgą lenktą snapą kaišioja į žiedus ir renka nektarą.

Giminingų paukščių grupė skirtingomis sąlygomis išvystė skirtingas savybes. Ši išvada sugriovė Č. Darvino pasaulėžiūrą (tai pripažinti gamtininkui buvo tas pats, kas pasakyti nužudžius žmogų), o kartu griuvo ir iki tol tvirtai suręsto gamtos mokslo apie nekintančias rūšis pamatai.

Isabelės saloje gamtos gidas pamokė, kaip pakviesti kikilius. Jei negirdite jų giesmių, juo labiau nematote, tai dar nereiškia, kad paukščių nėra. Stovėjome plyname lavos lauke, kai gidas sučepsėjo lūpomis – iš karto nuo pakraščiuose augusių krūmų atskrido mažas neišvaizdus paukštelis. Kelis kartus nutūpęs, prisiartino per kelis metrus, pasižvalgė ir nulėkė tolyn. Kitą dieną, vaikštinėdama nuošalioje salos dalyje po ūksmingus opuncijų ir krūmynų sąžalynus, sustojau prie tankaus krūmo. Nors nesigirdėjo nė vienos giesmės, švilptelėjau „p-š-š, p-š-š“, kviesdama kikilius. Staiga bent dešimt jų purptelėjo virš mano galvos. Pasisukiojo debesiu ir dingo, o aš dar ilgai stovėjau priblokšta – net naminis katinas ne visada ateina šaukiamas. Nuostabi sala. Tą akimirką griuvo mano supratimas apie laukinę gamtą, tokią, kokią teko matyti iki šiol. Tada dar nežinojau, kad Isabelė nustebins ne kartą.

 Vėžliams grąžinta skola

Žmonių agresiją pajuto tik vėžliai, jie pasitraukė į sunkiai pasiekiamus Siera Niegros ugnikalnio slėnius Isabelės saloje. Beje, skirtingos rūšys, ne tik vėžlių, bet ir kitų gyvūnų, nesimaišo tarpusavyje, savitos formos išsivystė skirtingose Galapagų salose. 1998 metais išsiveržus Sero Asulio ugnikalniui, beveik visi vėžliai žuvo, pavyko išgelbėti aštuoniolika suaugusių, tarp kurių buvo trys patinai, laimei, lytiškai aktyvūs. Vėžliai buvo apgyvendinti perėjimo centre ir jau po dvejų metų žmonės grąžino gamtai skolą – išsirito ir buvo išauginta 200 vėžliukų. Iki šiol atgal į gamtą išvežta 600 vėžlių.

Pasiremdami rąsto storio kojomis šie milžiniški ropliai slampinėja Santa Kruso saloje įkurtoje fermoje. Ganyklos aptvertos tik galvijams, o vėžliai lėtai keliauja kur tik sugalvoja – pasiniurko purvo baloje ar nuropoja pasižvalgyti prie pagrindinio salos kelio.

Nardant vandenyne laukia kitokia pažintis su jūriniais vėžliais. Kai iš uolos netikėtai išlenda šio giganto galva ir įsistebeilija į tave didelėmis nemirksinčiomis akimis, matai visą šio ilgaamžio gyvūno orumą ir didybę. Jie neturi priešų, todėl plaukia lėtai ir užtikrintai, nesiblaškydami, nekreipdami dėmesio į šalia besikapanojančius žmones. Pasivijau vieną senolį, plaukiantį vandens paviršiumi, prisiderinau prie jo tempo, tuo pačiu ritmu įkvėpdavau oro ir vėl panardindavau galvą. Mano plaukimas greta metro atstumu jo visai netrikdė.

Galapaguose tikėjausi pamatyti mėlynkojį padūkėlį – juokingiausią paukštį pasaulyje. Tik nemaniau, kad pažintis bus tokia artima: po nardymo išlipus į tuneliais, tilteliais, bokštais ir kitomis įvairiausiomis formomis sustingusios lavos Isabelės pakrantę, padūkėlis švilpaudamas pranešė apie savo teritoriją. Mėlynkojai peri tiesiai ant žemės – čia pat aptikome jų lizdą. Mama įtraukusi kaklą tupėjo net nemirksėdama, pakvaksėjo tik du apsipūkavę dar nemokantys skraidyti jaunikliai.

Žmonių nebijo ir miegantį jauniklį saugantis kitas padūkėlis. Jeigu šie atsidavę tėvai nesitraukė dėl savo vaikų, tai toks paaiškinimas netiko kitai suaugusių mėlynkojų porelei. Jie kaip etatiniai darbuotojai mielai pozavo turistams: prašau, nors ir asmenukę.

 Gyventojai žaidžia futbolą

Vietos gyventojai stengiasi būti švarūs, mėgsta baltą spalvą. Baltai vilki net gidai, vedantys prie ugnikalnio, nors visi drabužiai pasidengia rausvomis dulkėmis. Baltai vilkėjo ir vairuotojas, vežęs į ekskursiją, nors jo palaidinė buvo išversta blogąja puse į viršų – ta, kuri buvo švaresnė.

Isabelės saloje miestelio pakraščiuose vaizdas skurdesnis, žmonių būstai labai vargingi. O ko norėti – nameliai patupdyti ant lavos akmenų, jokio derlingo žemės sluoksnio. Bananų plantacijos veši tik salos gilumoje.

Ką veikia salos gyventojai? Vakarais susirenka į stadioną žaisti futbolo. Kartu vyksta ir gyvo garso koncertas, muzika plyšauja per garsiakalbius. Kas nori, stadione gali ir pašokti. Tuo pat metu nepaliaujamai spardomas kamuolys – bėgioja berniukai ir mergaitės, vaikai ir suaugusieji. Net mažo pyplio judesiai profesionalūs, vartininkai irgi bebaimiai.

Vyksta ir rimtos varžybos, žiūrovai audringai palaiko komandas. Apranga graži: vienos komandos berniukų baltos kelnės ir juodi marškinėliai, kitos – juodos kelnės žalia juostele ir žali marškinėliai. Atvažiuoja policijos mašina, sustoja – ne tvarkos palaikyti, varžybų pasižiūrėti. Dieną kai kurios gatvės uždaromos – pastatomi vartai. Neiškentusi jauna moteris palieka vaiką šalikelėje ir stoja ginti vartų. Vėl atvažiuoja policijos mašina. Pareigūnai sėdi mašinoje ir stebi žaidimą.

Nors mėgsta mušinėti kamuolį, galapagiečiai apkūnūs. Nenuostabu, kai paragauji, ką jie valgo: krabų sriubą, aštuonkojų, kitų jūrų gyvių ar mėsos troškinį, užsigerdami saldžiomis šviežiai spaustomis sultimis. Tokie pietūs kainuoja 4–6 dolerius. Už kelių kvartalų kavinėje turistams vieno patiekalo kaina prasideda nuo 40 dolerių (todėl apkūnių turistų nėra).

Viena Puerto Ajoros gatvė vakarais virsta ūžiančia iškyla – eismas uždaromas, išrikiuojami stalai ir prasideda bendra vakarienė. Pasirinkimai iš vietinio turgaus tik du – langustas arba žuvis, vietinių vadinama brujo (ragana). Abu variantai puikūs. Dieną meniu paįvairinamas tuno kepsniu.

Galapaguose vidurdienį nelieka šešėlio – pasižiūri po savimi, o ten tik mažas blynas. Ties pusiauju nėra sutemų, saulė staiga nusirita už horizonto vis į tą pačią vietą – linkį kalnuose, ir iš karto sutemsta.

Savaitė, praleista Galapaguose, palieka prisiminimą ne tik kaitrios saulės nusvilintoje odoje. Dar giliau įsispaudžia naujos patirtys, kurių tiek daug, kad užtektų vieniems monotoniškiems metams namuose. Todėl tie, kurie keliauja, gyvena ilgiau. Tik gaila, kad, patekus į rojų, paskui reikia jį palikti.

 

 

 

 

 

 

 

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą