Polinezija Taitis

Polinezija laiminga tuo, ką turi

2017 rugpjūčio 19

Vilnietis Saulius Norkevičius vadovauja statybų verslui, bet širdyje jaučiasi keliautoju. Atostogoms pasirenkantis toliau nuo turistinių maršrutų esančias vietoves, Saulius viduryje Ramiojo vandenyno atrado Pranzūcijos Polineziją. (Sauliaus Norkevičiaus nuotrauka)

Svajojo du dešimtmečius

Saulius Norkevičius Prancūzijos Polinezijoje jau trečius metus iš eilės praleidžia po kelis mėnesius. Keliautojas salas atrado neatsitiktinai. Nuo vaikystės mėgdavęs skaityti kelionių knygas, Saulius susižavėjo norvegų antropologo Turo Hejerdalo pasakojimu, kaip plaustas „Kon tikis“ perplaukė nuo Pietų Amerikos krantų iki Taičio ir sudūžo vienoje iš mažų salų – Rarojoje. Vėliau vienas iš ekspedicijos dalyvių švedas Bengtas Danielsonas nuvyko į Raroją, ir pasiliko gyventi. Ten praleidęs tris metus, parašė knygą „Laimingoji sala“.

„Supratau, kad privalau pamatyti šią salą, apie tai „kliedėjau“ kelis dešimtmečius. Esu matęs nemažai pasaulio. Atmetus populiarias turistines vietas Turkijoje ir Egipte, keliavau po Keniją, Indijos vandenyno pakrantę, Aziją, Šiaurės Ameriką, Europą. Jei vykdavau vienas, ne su šeima, visada rinkdavausi atokesnias vietas, tolimas nuo turistinio šurmulio. Atėjo metas išpildyti ir savo seną svajonę – tai padaryti paskatino žmona. Kartą ji pasakė, kad kalbu apie Prancūzijos Polineziją kasdien, laikas ryžtis kelionei. Taip nusipirkau lėktuvo bilietą į Taitį, nežinodamas kur ir kaip keliausiu, tai buvo tikra avantiūra. Kai važiavau kitais metais antrą kartą, jau buvo lengviau, nes buvau užmezgęs ryšius su vietiniais“, – pasakoja Saulius.

Prancūzijos Polinezija – tai Europos dydžio teritorija, viduryje vandenyno tarp Australijos, Azijos ir Pietų Amerikos. Pagrindinėje Taičio saloje yra Polinezijos sostinė Papeetė. Iš Lietuvos į Taitį kelionė lėktuvu trunka dvi paras, tik dėl laiko skirtumo atskrendama „vakar“, viena diena „susitaupo“.

foto iš KN archyvo

Saloje nėra viešbučių

Praeitais metais S. Norkevičius iš Taičio nusprendė nuplaukti į Raroją salą, kuri nuo Polinezijos sostinės nutolusi 800 km. Į Raroją galima patekti tik plaukiant jachta arba krovininiu laivu. Saulius pasirinko pastarąjį transportą, plaukė penkias dienas, kartu su keliais bendrakeleiviais polineziečiais įsikūrė denyje, nes kajučių keleiviams nebuvo. „Kelionė nebuvo labai patogi, nes miegant ant grindų reikėjo saugotis, kad neiškristum per bortą, laivą visą laiką labai siūbavo“, – pasakoja keliautojas.

Rarojos saloje nėra nei viešbučių, nei kitokių nakvynės namų, nes turistai čia neužsuka. Kelis kartus per metus atplaukia jachtos, kurios ilgai neužsibūna. Saloje gyvena 200 gyventojų. Saulius iš anksto susitarė su saloje gyvenančia B. Danielsono giminaite, kad jam suteiktų pastogę. Vietiniams padarė įspūdį, kad lietuvis įveikė tokį tolimą atstumą, kad pagyventų saloje.

„Mane sužavėjo salos ramybė, harmonija su gamta, glaudus tarpusavio šeimyninis ryšys. Be vietinių, į salą pagal iškvietimą atvyksta gydytojas, inžinierius, veikia paštas, palydovinis ryšys, apsilanko valdžios atstovai. Saloje nusikaltimų iš viso nėra, tik administraciniai pažeidimai – kas nors naktį pašūkauja, ar vyrai susimuša“, – tvirtina Saulius.

Saloje pusę etato dirba medicinos darbutojas, kuris gali suteikti būtinąją pagalbą. Sauliui žvejojant į pirštą įsmigo kabliukas – medicinos punkte jį ištraukė. Jeigu grėstų pavojus gyvybei, atsiunčiamas sraigtasparnis. Nuolat veikianti ligoninė yra tik Taityje.

Prekes atgabena laivas

Pagrindiniai Rarojos salos gyventojų užsiėmimai – žvejyba, perlų auginimas ir kopros (kokoso riešutų branduolio) rinkimas ir džiovinimas. Dar yra ir administracinio darbo. Pranzūcijos valdžia norėdama sumažinti bedarbystę, įkūrė savivaldą. Salos meru paskirtas buvęs genties vadas. Sukurti ir kiti dirbtiniai etatai, pavyzdžiui, šiukšlių rinkėjo. Įsitikinus, kad šiukšlės sėkmingai renkamos, įsteigti dar trys etatai, dabar saloje iš viso dirba 4 rinkėjai. Paskirtas ir policininkas. Nepaisant to, kad jis neturi ką veikti, saloje pradėjo „dirbti“ ir antras tvarkos sergėtojas.

„Saloje ramus ir tingus gyvenimo tempas. Net nuplaukti į gretimą salą vietiniams atrodo tikras žygdarbis. Kai sugalvojau pasiekti vieną iš netolimų salelių, visi stebėjosi – kam to reikia?“, – šypsosi Saulius.

  1. Norkevičius saloje gyveno laiką leisdamas kartu su vietiniais – gaudydavo tunus, stebėdavo ryklius, rinkdavo kriaukles, koprą.

Rajojoje yra viena parduotuvė, kurioje galima nusipirkti būtiniausių koncervuotų produktų. Laivas užsakytas prekes ir krovinius gyventojams atplukdo kas 2–3 mėnesius.

Parduotuvėje už įsigytas prekes galima atsiskaityti ir vėliau. Saloje pagal darbo sutartį dirba prancūzė mokytoja. S. Norkevičius sutiko ir saloje jau 14 metų gyvenančią porą iš Prancūzijos. Jie nemokamai gavo sklypą, už savo lėšas pasistatė namą. Prancūzai užsidirba pragyvenimui iš honorarų fotografuodami ir filmuodami povandinį pasaulį ir medžiagą siųsdami įvairiems pasaulio žurnalams bei televizijoms.

Delikatesas – šviežia žuvis

Salos gyventojų pagrindinis patiekalas – šviežia žuvis. „Fantastiškas skonis, man labiausiai patiko tunas – išpjauni filė, pabarstai druska, pipirais, apšlakstai aliejumi ir iš karto valgai. Vietiniai delikatesu laiko ir patiekalą „fafaru“. Tai tunas ar kita žuvis, kuri supjaustoma stambiais gabalais, įdedama į tinklelį ir panardinama į vandenį 3–4 dienoms, kol gerokai „prarūgsta“. Po to pabarsto druska, pipirais, apipila kokoso pienu. Kuo labiau smirdi, tuo jiems skaniau. Aš negalėdavau valgyti, labai specifinis kvapas“, – prisipažįsta keliautojas.

Salose gamta saugoma tik formaliai, valdžia netaiko jokių draudimų. Polineziečiai natūraliai suvokia, kad negalima medžioti vėžlių, ryklių, o nuplaukę į salą, kur paukščiai peri ant žemės, paima tiek kiaušinių, kiek nepakenktų populiacijai. „Tačiau jie valgo šunieną – tai didžiausias delikatesas. Patiekalai iš šių gyvūnų ruošiami per didžiąsias šventes, vestuves, laidotuves“, – sako Saulius.

Nors polineziečiai išsaugojo savitą gyvenimo būdą ir moka savo kalbą, tačiau šeimoje kalba prancūziškai. Jie sako, kad vaikai eis į mokyklą, kur dėstoma šia kalba, todėl turi gerai išmokti.

Polineziečiai jau 200 metų praktikuoja krikščionybę. Nors tik dalis yra katalikų, kiti mormonai ir priklauso kitai religinei grupei. „Įdomu, kad bažnyčioje mišios vyksta be kunigo – vietiniai patys sau praveda pamaldas“, – pastebi Saulius.

Brangiai išlaikoma meilužė

Klaidingai įsivaizduojama, kad Prancūzijos Polinezija yra laukinis kraštas, žmonės gyvena palmių lapų pašiūrėse. Nors mūrinių pastatų nėra daug, dažniausiai tik administraciniai, vietiniai statosi medinius namelius su didelėmis terasomis. Priklausomai nuo pajamų, vieni nameliai didesni, kiti mažesni, bet visi fasadai gražiai sutvarkyti, namai šiuolaikiniai, įkomponuoti į aplinką. „Kiekviename namelyje yra kanalizacija ir vandentiekis. Lietuvoje kaime kol kas tikrai ne kiekviena sodyba gali pasigirti tokiais patogumais. Polineziečiai už civilizacijos privalumus turi būti dėkingi prancūzams. Kiekviena šeima turi palydovinę teleziją, internetą, kompiuterį. Daugelis salos gyventojų išsilavinę, baigę universitetus užsienyje“, – teigia keliautojas.

Anksčiau prancūzai salose atlikdavo branduolinio ginklo bandymus, iš viso įvykdyti 192 sprogimai. Bet jau 40 metų, kai tokie bandymai uždrausti. Prancūzai sumokėjo kompensacijas vietos gyventojams, kurių nukentėjo sveikata.

Kam dabar reikalingos salos prancūzams? Juk tai tarsi praeities reliktas – kolonija šiuolaikiniame pasaulyje. „Jokios akivaizdžios naudos prancūzai iš Polinezijos negauna. Jie patys juokauja, kad šios salos – tai brangiai išlaikoma meilužė“, – tvirtina S. Norkevičius.

Vyrai laukia nuotakų

Saloje nedaug gyventojų, todėl aktuali kraujomaišos problema – visi čia pusbroliai ir pusseserės. Polineziečiai žino, kokios gali būti pasekmės, todėl vengia artimos giminystės santuokų. Vaikinai plaukia į kitas salas ieškoti žmonos. Nors saloje gimsta vienodai berniukų ir mergaičių, bet moterys išvyksta ir negrįžta į salą. Vyrai sėslesni, jų daugiau ir jiems sunku susirasti žmoną. „Jei lietuvaitė sugalvotų nuvykti į Raroją, ji turėtų šimtaprocentinį pasisekimą“, – šypsosi Saulius.

Polinezijoje moteris labai gerbiama, ji šeimos galva, sprendžia visus ūkinius klausimus. Vietiniai perima europietiškus papročius, jau negimdo daug vaikų, vidutiniškai 2–3, merginos išteka subrendusios, nuo 18-os iki 25-erių.

Vietinių gyventojų gyvenimo trukdė 70–80 metų. Kadangi gyvenimas ramus, jie neserga psichinėmis, nervų ligomis. Laimigi tuo, ką turi.

„Rarojos saloje pajutau, kad iš tiesų gyvenu. Pats dalyvauju gyvenime, o ne stebiu, kaip jis bėga pro šalį. Išgyvenau šią akimirką, kai niekur nereikia skubėti, neturi ateities planų. Tas jausmas mane pakerėjo“, – sako Saulius.

Tikriausiai taip pasijustų kiekvienas, nuvargintas civilizacijos. Polinezijoje nėra jokių draudimų, valdžia nesukiša į žmonių asmeninį gyvenimą. Yra tik kelios taisyklės –netrukdyk ir nekenk kitiems. „Ten kiekvienas sprendžia, kaip jam elgtis, nėra jokių suvaržymų. Saloje sklando tikra laisvės aura“, – žavisi keliautojas Saulius Norkevičius, apie salas parašęs knygą „Polinezijos salos. Ramiojo vandenyno perlai: Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis“.

Straipsnis spausdintas „Šeimininkėje“

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą