Antarktida

Pingvinai stovi ir galvoja

2017 rugsėjo 6

Prieš kelionę antikvariniame knygyne rasta knyga „Paskutinė R. Skoto ekspedicija“ nutrintais viršeliais ir be titulinio puslapio priminė ne turistinę, o tikrąją Antarktidą, kokia ji buvo pirmiesiems Pietų ašigalio atradėjams vos prieš šimtą metų. Išlipus ant kranto toje vietoje, kur prasidėdavo didžiosios ekspedicijos, gali tik įsivaizduoti, kokia turėjo būti galinga idėja, vedusi tuos žmones į priekį…

Iš tolo panašūs į žmones

Sumirguliuoja būrys Pintado audrapaukščių, pranašaujančių, kad netoli žemė – pietų Šetlando salos. Išsilaipinus Robert point saloje ir Brown Bluff, keliautojų pasitikti atkrypuoja pingvinai. Žiūrime vieni į kitus: kol spragsi mūsų fotoaparatai, jie sustoja ir pradeda galvoti.

Filosofiškiausiai nusiteikę papuasiniai pingvinai, išsiskiriantis iš savo gentainių raudonu snapu. Minčių jie turi nedaug: sniegas, ledas, jūra. „O ir aš norėčiau/Tokios įvairovės“, – rašė Sigitas Geda eilėraštyje „Pingvinų pavasaris“.

Antarktiniai pingvinai, charakteringu juodu brūkšneliu po snapu gana triukšmingi – kleketuoja užvertę galvas. Juodagalviai Adelės pingvinai užsiėmę populiacijos didinimu – jos skaičius beveik kaip lietuvių, 2,6 mln. ir nuolat auga. Visi jie iš toli primena žmones – eidami linguoja ant dviejų kojų, o sustoję mojuoja sparnais tarsi rankomis.

Nors šie paukščiai gyvena bendruomeniškai, kiekvienas pasižymi individualumu. Būrelis Adelių stumdėsi prie vandens, kol vienas žvalgas pasiryžo nerti, paskui jį į jūrą šoko ir kiti, bet ne visi. Vienas staiga apsigalvojo ir šlepsėdamas per vandenį nėrė atgal į krantą. Pasibarė su kitais ir vėl atsistojo į eilę.

Trys antarktiniai pingvinai palaimingai žingsniavo vienas paskui kitą, bet jiems kelią į jūrą staiga užstojo turistų būrys. Pirmasis pigvinas sustojo, į jį atsitrenkė du paskutinieji. “Kas atsitiko?”, – paklausė paskutinis. “Žmonės”, – atsakė pirmasis. Jis ilgai galvojo, kol vėl pajudėjo, paskui jį antrasis, skubėdamas net pargriuvo, ir trečiasis, visą pilvą išsitepliojęs nešvarumais, bet, atrodo tuo labai patenkintas.

IMG_3683

Nėra šalių, nėra religijos

Pagal tarptautinį susitarimą, nė viena pasaulio valstybė neturi teisės reikšti teritorinių pretenzijų į Antarktidos dalį. Tokių slaptų ketinimų turi arčiausiai esančios Čilė ir Argentina, neatsisakytų atsiriekti pyrago dalį ir Naujoji Zelandija, Australija, Norvegija, Didžioji Britanija bei Prancūzija.

Tačiau Antarktida priklauso visiems. Atrodo, laikas suskambėti Džono Lenono „Imagine“: „Įsivaizduok, nėra šalių, nėra dėl ko žudyti ir žūti, nėra religijos.“

Pingvinai jau turėjo pamiršti, kaip juos medžiojo pirmieji Antarktidos atradėjai, – dėl maisto, ne malonumo žudyti. O jų ir medžioti nereikėdavo, patys ateidavo. Britas Robertas Falkonas Skotas, pasiekęs Pietų ašigalį 1912 m. (tikėjosi būti pirmas, bet jį aplenkė norvegas Roaldas Amundsenas), savo dienoraštyje rašė, kad atsigulus ant ledo ir pradėjus dainuoti, pingvinai atbėgdavo pasišokinėdami. Grupė poliarinių tyrinėtojų traukdavo vis garsiau ir visą laiką buvo apsupti susižavėjusių Adelės pingvinų. Tik pasigirdus himno „Dieve, saugok karalių“ garsams, pingvinai pasukdavo link vandens.

Kraupias banginių medžiokles, kai jūros vanduo raudonai nusidažydavo nuo kraujo, primena ir 1911 m. norvegų įkurta bazė vulkaninėje saloje. Iki šiol stūkso kraupūs surūdiję keliolikos tonų talpos konteineriai taukams virti. Tai kone liūdniausia Antarktidos aplankyta vieta, nors turistai joje mėgaujasi šiltomis maudynėmis – povandeninis vulkanas vis dar aktyvus.

Jau praeitis ir antrojo pasaulinio karo meto kariniai bandymai Antarktidoje. Dabar ledynai skirti tik mokslinei veiklai.

Gamtosauga Antarktidoje – aukščiausio lygio. Išsilaipinant į krantą turistai persiauna guminius batus, kuriuos dezinfekuoja. Reikia išsikrapštyti kišenes ir striukių lipdukus, kad juose nebūtų užsilikę iš namų atsivežtų augalų sėklų. Žemyne negalima garsiai kalbėti, nieko liesti, nieko paimti, net akmenuko ar kriauklelės. Negalima valgyti, rūkyti, jei prireikia į tualetą – atgal į laivą. Jei taip saugotume savo gamtą, kokia ji būtų?

IMG_3640

Ramybė – tik iliuzija

Antarktidoje viskas greitai keičiasi. Tik iliuzija, kad pasitaikė saulėtas, ramus oras be menkiausio vėjelio. Tik iliuzija, kad buvome saugūs, burgzdami tarp ledkalnių guminėmis valtimis, kuriomis plukdydavo keliautojus į krantą.

Pasukus link Vedelio jūros – retai keliautojų lankomos vietos, pasitiko jūra, užsiklojusi storiausia per 20 metų ledo danga. Ledas atrodė stabilus – vietomis lygus, metro storio virš vandens, vietomis susigrūdęs, suaižėjęs, tačiau sustingęs į vientisą gniutulą.

Tarp lyčių plaukdami valtimi, mėgavomės ramybe ir begaliniu grožiu, kai staiga pradėjo tirštėti ledo košė. Galingos srovės pajudino ledus ir mes nespėjome iššokti su valtimi į atvirą vandens plotą, likome įkalinti tarp lyčių. Be reikalo prieš kelionę prisiskaičiau apie pirmuosius keliautojus, kai jų laivus sutraiškydavo susispaudusios lytys. Būtų buvę geriau apie tai negalvoti, leisti savo darbą dirbti ekspeditoriui Mariano, beje, biologijos mokslų daktarui. Jis nuramino, kad viskas gerai, o ir man atrodė, kad jis žino, ką daryti tokiais atvejais. Tačiau jis nežinojo – taip nutiko pirmą kartą.

Kai valtį pradėjo spausti ir ji vertėsi ant šono, Mariano šūktelėjo visiems ropštis ant lyties. Nebuvo kada patikrinti, ar ten nėra properšų. Pora iš Australijos, du kinai, du airiai, kurių vestuvės buvo numatytos rytojaus dieną Antarktidoje (vietoj kunigo – laivo kapitonas) ir du iš Lietuvos – dabar jau mes buvome kaip pingvinai, dreifuojantys ant ledo lyties…

Ne viskas buvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių, bet po dviejų valandų juvelyriškai tikslios laivo navigacijos, mus pavyko ištraukti, iš laivo išmetus virvę ir pririšus prie valties. „No more ice in your life (daugiau jokio ledo jūsų gyvenime)“, – vaišindamas viskio taure be ledo juokėsi ekspedicijos komandos narys.  IMG_3903

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI
Tyla ir ledas

2017 rugpjūčio 18

Palikite komentarą