Afrika Marokas

Pasaulio žemėlapio tatuiruotė ant nugaros

2017 rugpjūčio 29

Agnės Krisikaitytės, Maroke įkūrusios svečių namus „Dar Sabon“, elektroniniai laiškai šaudė žaibo greičiu. Jos įkvepianti istorija kunkuliuoja tokia gera energija, kuri  pasieks ir sujaudins kiekvieno širdį ir protą. „Kelionės atveria tūkstančius durų“, – sako Agnė. (Martyno Slapšio nuotraukos, Agnės Krisikaitytės nuotraukos)

Laisvė – tai gyvenimo būdas

Kelias, kuris atvedė Agnę iki Maroko buvo spalvingas ir ne pats tiesiausias: „Viskas prasidėjo Lietuvoje, augau Šiauliuose. Nesuprantu kodėl, bet man visą laiką norėjosi kažko daugiau. Paauglystėje skutausi „skiauterę“, veidą puošiau auskarais, keliavau autostopu, ieškojau laisvės ir savęs.“

Vos baigusi mokyklą, mergina išdūmė į Vilnių. Galva svaigo nuo naujų galimybių, didelių erdvių, naujų pažinčių ir iššūkių. Įstojusi į Vilniaus universitetą, pasirinko ekologijos specialybę, bet greitai suprato, kad neįsivaizduoja savęs laboratorijoje auginančios bakterijų. Agnė vis dažniau atsidurdavo Palangoje, Nidoje, ar kitur, kur tą dieną šaudavo į galvą. Jai norėjosi lėkti per pasaulį. Tada dar nežinojo, kad didesnis miestas laisvės neatneša. Laisvė – tai gyvenimo būdas.

Keletą mėnesių padirbėjusi drabužių parduotuvėje, A. Krisikaitytė susikrovė lagaminą ir iškeliavo į pirmąją savo kelionę. Važiavo traukiniais gal keletą mėnesių per Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Ispaniją, Maroką, Italiją, Austriją.

„Niekad nepamiršiu, kokį įspūdį paliko Paryžius. Atsidūriau ten nemiegojusi keletą dienų, išalkusi. Negalėjau patikėti, kad pasaulis toks gražus. Pamenu, verkiau pamačiusi Eifelio bokštą, žmonių šypsenas. Jau tada žinojau, kad Lietuvoje negyvensiu“, – sako Agnė.

Rado vietą, kurią pavadino namais

Žinoma, kelionė baigėsi, reikėjo grįžti namo. Bet Agnė grįžo pasikeitusi. Pradėjo ieškoti darbo, nes kelionėms reikėjo pinigų. Įsidarbino viename drabužių parduotuvių tinkle, kuris priklausė italams. Ten atrado dizainerės aistrą, atskleidė savo mados ir marketingo sugebėjimus. A. Krisikaitytė tapo parduotuvės vadove, nors jai tuomet buvo tik 19 metų. „Mano šukuosena vis dar buvo ekstravagantiška“, – šypteli Agnė.

Ji sako, kad visada būsiu dėkinga tiems žmonėms, kurie nepaisė stereotipų ir pastebėjo jos talentą. Netrukus buvo paskirta atstovauti Lietuvai ir Kaliningradui. „Tai buvo panašu į sapną. Vis dar buvau 19-os, maištaujanti, ieškanti savęs, bet siurbianti į save darbo įgūdžius“, – prisimena mergina.

Ji nuolat vykdavau į darbines komandiruotes, buvo tikra darboholikė. Bet nepamiršo, kad jos svajonė – būti laisva, daryti tai, ką nori. Ir ji atsistatydino iš pareigų. Kolegos galvojo, kad Agnė išprotėjo. Apie tokį darbą daugelis galėtų tik pasvajoti. Vadovai sakė, kad antrą kartą gyvenime tokio šanso neturės, bet ji nutarė priimti iššūkį ir įrodyti, kad ribos yra tik mūsų galvose.

Agnė nutarė išvažiuoti į Londoną. Priešingai nei daugelis, ne darbo ieškoti, o savęs. Londonas nepasitiko išskėtęs rankų. Lietuvė buvo viena iš milijonų, kurie ieškojo vietos po saule. Prabangus ir patogus gyvenimas baigėsi, o miegojimas su blakėmis ir supantys visokio plauko svetimi žmonės buvo šio sandorio dalis.

Mergina dirbo dieną ir naktį, kad atsistotų ant kojų. Pradėjo nuo paprastos parduotuvės ir netrukus tapo gerai žinomo anglų drabužių prekinio ženklo regiono įvaizdžio specialiste.

Ieškodama naujų iššūkių, po kelių metų tapo atsakinga už pasaulyje žinomo baldų gamintojo plėtrą ir įvaizdžio kūrimą. „Bendradarbiavau su architektais, grafikos dizaineriais, baldų tiekėjais, įsisavinau daug naujų marketingo paslapčių. Tai buvo magiška. Pasiekiau daugiau nei Vilniuje“, – sako Agnė.

Anglijoje lietuvė jautėsi labai natūraliai, pirmą kartą gyvenime pajuto pasitenkinimą tuo, ką turi, nejautė desperatiško noro dingti. Agnė rado vietą, kurią norėjo pavadinti namais.

 

Marokas tapo išsigelbėjimu

Maroką atrado prieš 12 metų, kai keliavo aplink Europą. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes šalis nebuvo tokia populiari tarp turistų kaip dabar. Kiekvieną dieną įkyriai persekiojo vietiniai, siūlė pirkti ar parduoti kupranugarius ar žemės sklypą. Norėjosi kuo greičiau išvykti ir niekada ten negrįžti.

„Uostamiestis Essaouira buvo paskutinis bandymas. Nežinau, kas atsitiko, bet nuo to momento, kai pasidėjau kuprinę ant Essaouira žemės, mano gyvenimas pasikeitė.

Tai buvo tas pats kraštas, kuris man nepatiko, bet vėjas mano ausyse, giedras mėlynas dangus, vandenynas iki horizonto ir žuvies, medžio, druskos kvapas įkrito man į širdį.

Kol gyvenau Londone, Marokas buvo labai lengvai pasiekiamas. Ši šalis tapo mano išsigelbėjimo žeme. Vos tik norėdavau pailsėti ir išsivalyti savo mintis, tereikdavo nusipirkti lėktuvo bilietą ir išlėkti savaigaliui. Tos kelionės tapo labai dažnos“, – prisimena Agnė.

  1. Krisikaitytė dirbo sudėtingoje aplinkoje, pečius slėgė didelė atsakomybė, darbo valandos pailgėjo dvigubai, maratonas truko septynias dienas per savaitę keliaujant po visą šalį. Teko žongliruoti per 400 parduotuvių visoje Jungtinėje karalystėje. „Norėjosi stabtelėti akimirkai ir pailsėti. Man buvo tik 26-eri. Essaouira buvo mano ramybės uostas. Paprastas, raminantis ir lengvas. Man kilo mintis – įkurti svečių namus. Ši mintis užvaldė mane, padėdavo prabusti ryte ir judėti pirmyn.

Įsivaizdavau minimalistinius namus šalia vandenyno, kur terasoje galima išgerti arbatos, užuosti jūrą ir klausytis žuvėdrų. Essaouira tapo mano svajonė. Visada tikėjau, kad svajonės tampa realybe“, – sako Agnė.

Po kelių svajonės metų, dirbdama labai sunkiai, taupydama kiekvieną svarą, ji atvyko į Essaouira.

Agnė nutarė įsigyti namą: „Esu individualistė, man natūralu viską daryti vienai, neieškant partnerio. Šis projektas man toks asmeniškas ir brangus, nenorėjau, kad man kas padėtų.“

Pelnyti pasitikėjimą prireikė laiko

Marokiečiai yra seni prekybininkai, gyvenantys vargingame kontinente. Pinigų alkis yra nenugalimas. Vos tik išlipi iš lėktuvo, turėdama šiek tiek pinigų banko sąskaitoje, tave aplimpa šimtai savanorių, pasiruošusių padėti bet kuriuo klausimu. Tačiau tai ne visai tokia pagalba, kurios tikiesi.

Čia sudėtinga investuoti. Pirmiausia dėl kalbos – daugelis dokumentų arabų kalba, dalis – prancūzų. Įstatymai švelniai tariant keisti. Iš pradžių bandai suprasti, bet vėliau praradi viltį ir darai tai, ką reikia.

Žinoma, tai žaidimas su ugnimi. Gali smarkiai apdegti. Pasak Agnės, svarbu suprasti, kad niekas nėra tavo draugas ir niekuo negali pasitikėti. Teko pasikliauti savo nuojauta. Padėjo ir bendravimas su žmonėmis, kurie jau įsigijo nuosavybę ir galėjo paaiškinti kas ir kaip. Kuo daugiau laiko čia praleidi, tuo daugiau suprati. Prieš įsigydama svečių namus „Dar Sabon“ gerai susipažino su nekilnojamojo turto rinka, bet šis procesas vis tiek pareikalavo labai daug nervų.

Visame pasaulyje žmonės skeptiškai žiūri į jauną moterį verslininkę, o ypač Maroke. Šioje kultūroje moterys turi kitų pareigų. „Vietiniai ne itin mane gerbia. Jiems keista ir nepriimtina ne tik tai, kad aš verslininkė, bet kad šalia manęs nėra vyro. Bet palaipsniui jie supranto, kad esu stipresnė nei jie galvojo ir kantriai iškęsiu, kad ir kiek jie šiukšlių piltų prie mano durų. Dabar viskas gerai. Niekas prie manęs nepriekabiauja, turiu labai mielus kaimynus, kurie yra geri žmonės“, – sako svečių namų savininkė.

Įsigijo apleistą namą

Agnė įsigijo negyvenamą, apleistą namą, kuris buvo purvinas, dvokiantis, bedvasis: „Kalbėjausi garsiai su namu ir klausiau – nuo ko pradėti? Buvo didžiulis iššūkis pradėti remontą. Visada žinojau, kad tai bus mano mažas verslas, ne namai, kuriuose gyvensiu. Turėjau mažai laiko, remontą reikėjo pabaigti per 5 savaites.“

Lietuvė pasamdė penkis žmones: dažytoją, elektriką, santechniką ir du stalius. Nė vienas nekalbėjo angliškai, o ji nė žodžio nemokėjo nei arabiškai, nei prancūziškai. Jie laukė Agnės nurodymų, bet juk tai arabų šalis, jie vyrai, ji – moteris. „Tą dieną aš supratau, kad egzistuoja tarptautinė kalba, suprantama visame pasaulyje. Ir dar: jei galvoji, kad tai yra tavo galimybių ribos, iš tiesų gali daugiau“, – teigia Agnė.

Namas buvo nudažytas tinkama spalva, karšto vandens boileris gerai įrengtas, staliai padarė nuostabias duris, pastatė dar vieną terasą, elektrikas sutvarkė apšvietimą.

„Turėjau būti tvirta, negalėjau parodyti savo silpnumo ir kiekvieną kartą reikėjo pasakyti, kad nesu labai patenkinta meistrų darbu. Iki šiol jie man padeda, kai reikia pagalbos. Kartais įsivaizduoju Maroką kaip vaiką, kuris nuolat tikrina ribas, kurias nori peržengti. Turi būti labai atkaklus ir garsiai šaukti, kad tave išgirstų“, – sako verslininkė.

Daug ką teko daryti ir savo rankomis, nors ne viską pavyko įgyvendinti. Naktimis ji dažė senas kėdes, siuvo pagalvėlių užvalkalus, restauravo senus šviestuvus, kuriuos gavo sendaikčių turguje.

Nuostabiausias interjeras pasaulyje

Marokas yra įvairialypis. Šalyje gyvena arabai, berberai, europiečiai ir imigrantai iš Afrikos pietinės Saharos dalies. Interjero dizainas atspindi šią įvairovę, turtingą kultūros tradiciją ir istoriją: sudėtingi drožiniai, arkos formos durys ir spalvingi audiniai. Agnei nepaprastai patinka amatininkų sukurtos detalės. Čia reikia vaizduotės, nes viską turi sugalvoti pats. „Niekur pasaulyje nemačiau tokio nuostabaus interjero. Maroke viskas daug natūraliau, autentiškiau ir padaryta rankomis. Ši šalis pažadina kūrybingumą ir išlaisvina protą. Tik visa tai paslėpta. Gali vaikščioti siauromis gatvėmis ir matyti apleistus namus, bet vos tik žengi į vidų, pastebi patį gražiausią interjerą. Marokas pilnas jaudinančių siurprizų, man tai labai patinka“, – sako Agnė.

Marokas ją sužavėjo savo įvairiapusiškumu. Čia yra visko – snieguotų kalnų viršūnių, dykumų, vandenynas. Tai neįtikėtinai spalvinga šalis su nuostabiais peizažais, kvapais ir skoniais. Marokas turi daug privalumų. Oras nuostabus, daugiau kaip 300 saulėtų dienų per metus, švieži vaisiai ir daržovės ir paprastas gyvenimo stilius. „Man visada patiko paprastas gyvenimas. Labai pavargau nuo Vakarų pasaulio reiklumo. Nesu daiktų žmogus. Marokas leidžia sugrįžti prie pamatinių vertybių, nuo kurių nutolo Vakarai“, – sako Agnė.

Vasarą valgo tik vaisius

Nors ir keista, bet Agnė nemėgsta Maroko virtuvės. Ji vegetarė, o čia vyrauja mėsa – jautiena, ožkiena, aviena, kupranugariena, vištiena ir jūrų gėrybės. Gausiai naudojama įvairiausių prieskonių, turinčių arabų pasaulyje tūkstantmečių tradicijas.

Pagrindinis Maroko patiekalas ir delikatesas yra kuskusas, iš įvairių daržovių pagaminta tagina ir pastila su jūros gėrybių ar vištienos, cinamono, migdolų įdaru. Kasdieninis maistas patiekiamas su duona. Kiekvienoje gatvėje yra kepyklėlė, kur galima įsigyti šviežios duonos tiesiai iš krosnies.

„Dievinu šviežias daržoves ir vaisius. Mėgstu salotas, sriubas, kokteilius, sultis. Stengiuosi vartoti žalią, termiškai neapdorotą maistą. Neįsivaizduoju savo salotų be super maisto – argano ar alyvuogių aliejaus, avokadų. Manau, kad tiesiog nuostabu skaniai valgyti sezoninius vaisius ir daržoves kiekvieną mėnesį ištisus metus. Pavyzdžiui, vos tik baigėsi braškių sezonas, prasideda kiti vaisiai – persikai, nektarinai, abrikosai, melionai ir arbūzai. Vasarą tik tai ir tevalgau – vaisių salotas ir šviežiai spaustas sultis. Kas gali būti geriau?“, – džiaugiasi Agnė.

Joga subalansuoja kūną ir mintis

Ar lieka laiko pasėti terasoje su arbatos puodeliu ir pasigrožėti saulėlydžiu? Deja, bet ne. Svečių namų savininkė neturiu daug laisvo laiko džiaugtis ramybe. Ji dirba septynias dienas per savaitę nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties: „Įsivaizduodavau save sėdinčią ant uolų ir skaitančią knygą ar tiesiog žiūrinčią į besiplakančias bangas. Bet per kelis pastaruosius metus tai dariau ne daugiau kaip dešimt kartų.“

Ji tiesiog mėgaujasi darbu ir tai yra tiesa. Nėra didesnio pasitenkinimo, kai matai laimingus svečius, kurie svajoja sugrįžti atgal. Lietuvė pasiekė savo tikslą – su kitais žmonėmis dalijasi savo meile šiai spalvingai šaliai.

„Tai nereiškia, kad neturiu laiko sau. Darau jogą keturis kartus ir pilates pratimus tris kartus per savaitę. Dievinu jėgos aitvarų sportą ir kiekvienu momentu mėgaujuosi pakrantės vaizdais. Taip pat mokausi vitražo meno. Tai mano ramybės oazė, kaip meditacija“, – sako Agnė.

Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be jogos: „Man tai nėra tik fiziniai pratimai. Tai mano gyvenimo būdas. Esu individualistė, intravertė, todėl visą laiką siekiu vidinės erdvės. Paradoksalu, juk aš priimu svečius iš viso pasaulio, bendrauju su nepažįstamis žmonėmis kiekvieną dieną. Joga yra mano kelias grįžti atgal į mano vidų ir atsipalaiduoti. Tai būdas subalansuoti kūną ir mintis.“

Kelionė aplink pasaulį

Agnė paliko Maroką ir iškeliavo aplink pasaulį: „Tailande mėnesį laiko skirsiu jogai ir meditacijai. Mianmare praktikuosiu tylos rekolekcijas Vipassana centre, kur draudžiamas bendravimas bet kokia forma. Manau, kad šiame pasaulyje mes pamiršome kaip klausytis savęs.“

Mianmaryje ji tikisi sutikti savo 30-ąjį gimtadienį sėdėdama kur nors aukštai virš šventyklų Bagane ir stebėdama saulėtekį.

Po to planas paprastas – neturėti jokių planų, mėgautis kiekvienu momentu. Keliautoja ketina aplankyti Laosą, Kombodžą, Vietnamą, Malaiziją, Indoneziją, Filipinus, Indiją, Nepalą. Greičiausiai, ten kelionė ir pasibaigs. O kitais metais ji vyks į Pietų Ameriką. Toli į priekį ji nenori planuoti. „Noriu būti atvira savo mintimis ir širdimi viskam, ką šis patyrimas man atneš“, – teigia Agnė.

Ji nenori skubėti ir pamatyti visų monumentų, kuriuos rekomenduoja „Lonely Planet“. Geriau praleisti daugiau laiko kiekvienoje šalyje, patirti tikrą gyvenimą, sutikti tikrus žmones, užmegzti nuoširdžius pokalbius.

Kelionės yra Agnės didžioji aistra. Keliavimas atveria mintis, išmoko dalykų, kurių neperskaitysi knygoje ir neišmoksi universitete. Kai Agnė įdarbina žmones, neklausia, kur jie mokėsi, klausia, kokiose šalyse keliavo? Keliaudamas sužinai, kas esi. Tai atveria tūkstančius durų. Nieko nėra labiau jaudinančio, nei tyrinėti naujas kultūras, naujas vietas, sutikti nepažįstamus žmones, ragauti skirtingus skonius, išmokti naujas kalbas.

„Visada sakau, kad pasaulis yra mano kriauklė, gal todėl mano nugara tatuiruota pasaulio žemėlapiu. Nemėgstu, kai manęs klausia, iš kokios šalies esu? Tai neturi prasmės. Esu pasaulio pilietė“, – sako Agnė.

Spausdinta žurnale „Šeimininkė“ 

 

 

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą