Pietų Amerika

Nuo Ugnies žemės iki Aliaskos su dviračiu ir šuniuku

2017 rugsėjo 13

Vilgailė Purlytė save gali vadinti pasaulio piliete, nes jos namai ten, kur keliaudama atvyko ir susirado nakvynę. Jau trejus metus lietuvė su draugu vokiečiu Svenu keliauja dviračiais nuo Ugnies Žemės Argentinoje iki Aliaskos. Vilgailės kelionių išskirtinis bruožas – dviračio krepšelyje visą laiką sėdi ištikimas palydovas šuo Tulku, kuris buvo nuvykęs į Norvegiją, Indiją, išmaišė visą Europą. Vilgailės Purlytės nuotraukos

 

Kaunas – Viena

Prieš aštuonerius metus Vilgailė Purlytė Kaune studijavo mediciną, bet prasidėjus praktikai ligoninėse, suprato, kad tai nėra jos pašaukimas. „Pasaulis tuo metu buvo man po kojom ir norėjosi keliauti, keliauti, keliauti ir viską savo akim pamatyti ir savo rankomis pačiupinėti“, – sako Vilgailė. Nutraukusi studijas pusę metų keliavo po Europą ir nusprendė, kad nori apsigyventi Austrijoje. Nepaisant to, kad ten neturėjo draugų, nemokėjo kalbos, netrukus Viena tapo Vilgailės namais.Purlytė sako, kad jau nuo vaikystės planavo savo būsimas keliones po pasaulį, žinojo viską iki smulkiausių detalių – kokias transporto priemones pasirinks, kuriuose miestuose nakvos, ką aplankys, ir ką su savimi pasiims, net kaip apsirengs. Skaitydavo ir kitų keliautojų kelionių aprašymus ir save įsivaizduodavo jų vietoje. Daugelis tų suplanuotų kelionių jau įvyko, gerokai anksčiau, nei galvojo, kad tai įmanoma, tiesa, šiek tiek kitokiu formatu.

„Savarankiškai pirmą kartą iškeliavau baigusi vidurinę mokyklą. Su drauge patraukėme iš Vilniaus link pajūrio, o ten nusprendėme, kad jau ir Latvija nebe toli, o nuo ten ir Estija bei Suomija ranka pasiekiamos. Traukiniais ir autobusais nuvykome iki Helsinkio, kol pasibaigė pinigai. Pamačius, kaip paprasta keliauti autostopu, prasidėjo mano nesibaigianti kelionių era, kuri tęsiasi iki šiol“, – sako Vilgailė.

Ištikimas palydovas – šuo

Šuo, vardu Tulku, Vilgailės gyvenime atsirado prieš aštuonis metus ir tapo ištikimu palydovu. Kol šuniukas dar buvo mažas, Vilgailė su juo tranzuodavo tarp Vilniaus ir Kauno, o per pirmąjį Tulku gimtadienį, žiemos gilumoje tarp sniegų, kartu pradėjo pusės metų trukmės kelionę po Europą.

„Tulku užaugo keliaudama, jai tai neatsiejama gyvenimo dalis ir ji puikiai žino visas taisykles. Tulku lengvai prisitaiko prie naujos aplinkos ir kasdien besikeičiančių kvapų bei garsų. Tiesa sakant, jai prisitaikyti sekasi daug lengviau nei man“, – šypsosi keliautoja.

Kai Vilgailė mina dviratį, Tulku paprastai sėdi krepšyje. Pasitaikius labai stačiam kalnui, į kurį mergina negali užminti, kartais šuniukui tenka ir paėjėti šalia dviračio. Sėdėdama krepšyje, Tulku turi kartu su Vilgaile išlaikyti pusiausvyrą, todėl miegoti nėra kada. Laiką ji leidžia besidairydama aplink ir medžiodama pakelės gyvūnus. Iš pradžių ji kartais begaudydama gyvūnus iššokdavo iš krepšio dviračiui riedant, tačiau pamažu išmoko, kad taip daryti negalima. „Dabar paukščius, kiškius, iguanas, gazeles ir kitus gyvūnus tik apurzgia saugiai tupėdama krepšyje“, – juokiasi Vilgailė.

Per Norvegiją – labdaros tikslais

Vilgailė mėnesį laiko viena mynė dviratį Norvegijoje. Kompaniją kaip visada palaikė Tulku. Merginai net nedvejojo dėl sprendimo keliauti vienai, nes Norvegija yra saugi šalis, be to, kalytė yra puiki sargė. Didžiausias pavojus – tik briedžiai, bet jie žmonių nepuola. Nakvojant palapinėje, didesnis iššūkis Vilgailei buvo šaltis, bet keliautoja įsigijo gerą miegmaišį.

„Tiek man, tiek Tulku tai buvo pirmoji kelionė dviračiu, trukusi ilgiau nei savaitgalį. Tulku keliauti patiko, ji puikiai jaučiasi vėsiuose kraštuose. Dieną įsupdavau ją į megztinį, kad nesušaltų dėl važiavimo sukelto vėjo, tačiau naktį ji susirasdavo vėsesnį kampą ir miegodavo lauke net prie minusinės temperatūros, atsisakydama šiltos vietelės mano miegmaišyje“, – prisimena Vilgailė.

Kelionė po Norvegiją buvo ypatinga, nes V. Purlytė rinkti lėšas labdaros ir paramos fondui „Rugutė“, apie kurį sužinojo studijuodama mediciną Kaune. Tokiai iniciatyvai įkvėpė ankstesnėse kelionėse matytos panašios akcijos, todėl ir Vilgailė nusprendė paremti vėžiu sergančius vaikus.

Po Indiją – traukiniais  

Keliauti po Indiją Vilgailė niekada nesvajojo, bet susidarius tinkamoms aplinkybėms darbe, nusprendė pirmą kartą iškeliauti už Europos ribų. Maža to, Vilgailė nepabūgo kartu pasiimti ir Tulku.

Lietuvė nusileido Indijoje neturėdama nei maršruto, nei plano. Nors buvo įspėta dėl kultūrinio šoko, nieko nematyto nepastebėjo. Visgi, grįžusi pripažino, kad Indija ypatinga šalis, nepaliekanti abejingų.

„Po Indiją keliavau traukiniu, kuriuos be galo mėgstu. Tulku teko atiduoti kaip krovinį ir ji važiuodavo traukinio priekyje arba gale, viršininko vagone esančiame narve, kuriame paprastai vežamos avys, ožkos bei vištos. Traukiniai ilgi, trisdešimties vagonų, kelionė dažnai trunka ilgiau negu parą. Man reikėdavo Tulku išleisti atlikti gamtinius reikalus – tai buvo tikras iššūkis, nes skirtingos vagonų klasės yra atskirtos ir iš vieno į kitą nepereisi. Atvykimo laikas neskelbiamas, o ir stotyse traukinys nestoja, tik važiuoja lėčiau. Įveikus visas šias kliūtis ir atkeliavus iki traukinio viršininko, kuris keisdavosi kelis kartus per kelionę, vagono, tekdavo kantriai laukti, kol jis patikrins, ar šuo tikrai mano ir leis man jį pavedžioti. Traukinys nestoja ir nežinia kada ims judėti greičiau, o Tulku nė nesiruošia gamtinių reikalų atlikti, tik džiaugiasi matydama mane… Indija yra vienas didelis organizuotas chaosas, jo taisyklės nerašytos ir neapčiuopiamos“, – pasakoja Vilgailė.

Dviratis ir Svenas

Keliaudama autostopu ir traukiniais V. Purlytė pastebėjo, kad aplinka keičiasi pernelyg staigiai: ryte esi pajūryje, o per pietus jau žiūrėk kalnų viduryje. Keliavimas pėsčiomis pasirodė per lėtas, o štai dviratis – idealus variantas, labai patogus kelionės tempas: aplinka keičiasi pamažu, nuolat esi lauke, todėl gali patirti gamtos jėgas. Iš pradžių Vilgailė dvejojo, kad minti dviratį gali būti per sunku, tačiau internete perskaitė apie šeimą – mamą, tėtį ir 9 metų dvynius sūnus, kurie numynė dviračiais nuo Aliaskos iki Argentinos. „Pamaniau sau, kad jei devynmetis gali tai padaryti, turbūt galiu ir aš, nusipirkau dviratį, kurio nevažinėjau dvyliką metų, nuo vaikystės. Po keletos bandomųjų savaitgalinių išvykų, pirmąjai kelionei išsirinkau Norvegiją“ – pasakoja Vilgailė.

Pirmąją kelionės dieną Šiaurės iškyšulyje, lietuvė susitiko kelis keliautojus, tarp jų buo ir vokietis Svenas. Jam tai buvo paskutinė kelionės diena dviračiu, tačiau nesėkminga – besileidžiant nuo kalno, jį nupūtė stiprus vėjo gūsis, teko kviesti grietąją pagalbą. Kol Svenui ligoninėje susiuvo kelias žaizdas, Vilgailė pasirūpino jo daiktais ir dviračiu. „Taip ir susipažinome“, – sako keliautoja.

Grįžusi iš Norvegijos, Vilgailė pasidomėjo Sveno sveikata, o jis paklausė, kur ji norėtų pakeliauti su dviračiais. „Po Ameriką“, – atsakė lietuvė. Šis žemynas buvo atidėtas į sąrašą „kada nors vėliau“. „Kada startuojam?“ – iš karto pasiūlė Svenas.

Po trejų metų, praleistų kartu kelyje, Aliaska jau ranka pasiekiama.

Apakusi tęsia kelionę

Žinoma, kartu keliauja ir Tulku, nors ji Pietų Amerikoje susirgo. Vieną rytą atsibudusi palapinėje Peru dykumoje, V. Purlytė pastebėjo, kad viena Tulku akis pabalusi ir ji negali atsistoti ant galinių letenų. Tai išgąsdino, pasiekus miestą pradėjo ieškoti pagalbos, tačiau Lotynų Amerikoje kvalifikuotą veterinarą rasti sunku. Šuniukui nustatydavo vis kitokias diagnozes ir siūlydavo skirtingą gydymą, o Tulku savijauta blogėjo. „Nusprendėme lėktuvu skristi į sostinę Limą už 700 kilometrų. Atlikus daugybę tyrimų paaiškėjo, kad Tulku apako dėl kataraktos, o jos kojų keliuose – problemos su girnelėmis, reikia dviejų skirtingų operacijų. Kadangi šuniui mobilumas yra svarbiau negu rega, pirmiausia gydėme kojas. Jas operavo Kolumbijoje, bet po reabilitacijos paaiškėjo, kad nesėkmingai, teko vėl pjauti ir įdėti metalinį strypelį. Dėl Tulku gydymo kelionė pailgėjo metus laiko. Dabar Tulku kojos sveikos ir ji smagiai laksto, žaidžia. Nors akla, tačiau ji puikiai susiorientuoja nuolat besikeičiančiose vietose, drąsiai saugo dviračius ir palapinę bei susidomėjusi tyrinėja aplinką“, – pasakoja keliautoja.

Vilgailei su Svenu kelionės metu irgi teko patirti plačią ligų paletę, nuo aukštumų ligos iki vidurių šiltinės. Pirmaisiais metais nuolat vienas arba kitas sirgdavo, išbandė daugybę gydymo būdų skirtingose šalyse. Dabar serga gerokai rečiau, bet vis dar kenčia dantys. „Vieni žmonės iš kelionių vežasi suvenyrus, kiti atvirukus, mes – iškritusias dantų plombas“, – šypsosi Vilgailė.

Keisti įpročiai

Kiekviena šalis turi savo keistus papročius. Argentinoje labai rimtai žiūrima į siestą, ir nuo 12 iki 18 valandos visa šalis uždaryta ir niekas niekur nedirba. Jei keliautojai nespėdavo atvykti į miestelį iki vidurdienio, tekdavo laukti po krūmu, kol gyventojai atsikels ir atidarys maisto prekių parduotuvę.

Bolivijos aukštikalnėse gyventojai nenaudoja nei šaldytuvų, nei plastikinių maišelių, todėl turguje nusipirkę mėsos gabalą jį deda be jokių įpakavimų tiesiai į rankinę šalia raktų, piniginės ir kitų rakandų.

Kolumbijoje į kiekvieno patiekalo sudėtį įeina bananai, tiek virti į sriubą, tiek kepti šalia mėsos. Tiesa, bananų ten yra skirtingų rūšių, todėl kiekvienam patiekalui yra atitinkama banano rūšis. Be to, Kolumbijoje žmonės nuolatos dainuoja. Visur visada skamba muzika ir nepažįstami žmonės nuolat kartu pradeda dainuoti, tiek parduotuvėje, tiek autobuse, tiek eidami gatve.

Nikaragvoje skalbimo mašinos yra didelė prabangos prekė, todėl didžioji dauguma gyventojų skalbia rankomis, upėse ir ežeruose. Keletą naujų skalbimo triukų iš jų išmoko ir Vilgailė.

 Kur namai?

Fiziniu požiūriu Vilgailės namai yra adresas bei šešios dėžės su daiktais, gulinčios Sveno tėvų namuose Berlyne. Keliaujant, namais ji vadina tą vietą, kur gauna nakvynę. Išvažiuodama ryte tai vadina tikslu, atvykusi – namais. Gyvenime jai teko dažnai kraustytis, tačiau pasaulyje yra keletas vietų, į kurias grįžusi jaučiasi kaip namuose. Tiesą sakant, tos vietos dažniau paremtos ten patirtais išgyvenimais, o ne tiesiogine gyvenamąja vieta.

Uždarbis iš atvirukų

Vilgailė ir Svenas kelionę planavo finansuoti iš savo santaupų. Jų turėjo pakakti keliaujant du metus, tarptautiniams skrydžiams ir nenumatytiems atvejams. Deja, bet nenumatytų atveju buvo gerokai daugiau nei planavo: ligos, dviračių gedimai. Kai Kolumbijoje teko operuoti Tulku, tapo aišku, kad per du metus Aliaskos nepasieks. Teko rinktis: arba neoperuoti šuns ir pasiekti Aliaską, arba operuoti šunį ir nutraukti kelionę. Pasirinkimas buvo skaudus, tačiau aiškus ir Tulku keliavo ant operacinio stalo. Beslaugant Tulku, Vilgailė ir Svenas ėmė mąstyti, ar yra kitokių būdų kelionei finansuoti. Jie nusprendėme išbandyti „minios finansavimą“ ir tai pavyko – nusiųsti žmonėms jų užsakytus „bonusus“. Siūloma rinktis iš numinto kilometro, dedikuoto asmeniškai, atvirukų bei rankdarbių, suveltų iš Tulku kailio.

Kalba

Vietiniai keliautojais labai domisi ir mielai kviečia užeiti į svečius, pavalgyti ir susipažinti su jų didele šeima. Dažnai pasitaikydavo, kad sustojus prie raudonos šviesos, dviratininkkus apsupdavo 30 žmonių būrys ir norėdavo viską apie juos sužinoti: iš kur jie, kur ir kiek laiko keliauja. Kelionę pradėjo visiškai nemokėdami ispanų kalbos, tačiau vietiniams tai nerūpėjo, jie smalsiai klausinėdavo tol, kol atsakymus išgaudavo, todėl kalbą išmoko gana greitai.

Būtent dėl kalbos barjero kildavo daugiausiai nesusipratimų. Patagonijos vėjuotoje dykumoje keliautojai paklausė vienkiemių savininkų, ar gali jų kieme pasistayti palapinę, o jie žiūrėjo akis išpūtę. Vėliau paaiškėjo, kad „tienda“ Ispanijoje ir Meksikoje reiškia palapinę, o Pietų Amerikoje – parduotuvę, todėl prašymas pasistatyti palapinę nuskambėdavo kaip prašymas atidaryti parduotuvę jų kieme.

Saugumas

Ne visada ir ne visur keliauti yra saugu, ne visada viską galima numatyti. Keliaujant per Kolumbiją, teroristinė grupuotė nutraukė paliaubas, nuo lietuvės ir vokiečio vos už keliolikos kilometrų per išpuolius žuvo žmonės, o gatvėsi sproginėjo bombos. Keliaujant per Boliviją, teko kirsti ne itin taikią kelių blokadą, kurios metu visai šalia sproginėjo dinamitas – jį legaliai galima įsigyti vietiniame turguje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą