Europa Portugalija

Nuo laukinės gamtos iki žydinčių parkų

2017 rugsėjo 6

Pažintis su Portugalija gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo to, į kurį miestą ar šalies regioną atvyksite. Jei į pietus, gėrėsitės auksiniais paplūdimiais ir gražia gamta, mėgausitės kurortų malonumais. Jei į sostinę, pamatysite kosmopolitišką miestą, kuriame portugališką dvasią palaiko iš kavinių sklindantys fado garsai. Jei į Porto, šiaurinę dalį, paragausite garsaus vyno, pamatysite stačius skardžius ir dantytas uolas vandenyno pakrantėse.

 

Parkų kultūra

Jau pirmomis kelionės dienomis po Portugaliją, didžiausią įspūdį palieka išpuoselėti parkai. Nuo ankstyvo ryto plušantiems prižiūrėtojams darbo tikrai pakanka. Kiekvienas augalėlis apkarpytas, žydintys augalai susodinti grupėmis, spalvos suderintos, gėlynų formos stilingos ir išraiškingos.

Bragos miesto centre yra vienas iš tokių parkų, kurio takeliais galima vaikščioti ištisas valandas – kol visos gėlės bus pauostytos, kiekvienas žiedas apžiūrėtas. O ir parko vieta parinkta ne bet kokia – spalvingų žiedų kilimų fone – viduramžių pilis, aukštyn į dangų kylantys jos bokštai, grakščiai lenktos arkos.

Ar bereikia sakyti, kaip gera matyti visą šią gėlių simfoniją: spalvų deriniai neperkrauti, subtiliai pereinamų atspalvių, intensyviai kvepiančios gėlės pasodintos prie „bekvapių“, kad aromatai nesusimaišytų tarpusavyje.

Gėlynai „įrėminti“ kruopščiai apkarpytomis buksmedžių gyvatvorėmis. Parko akcentai – nuostabių spalvų išpuoselėtos rožės. Jos ypatingos dar ir tuo, kad įskiepytos į senus sumedėjusius kamienus arba taip suformuotos, kad aukštas gumbuotas stiebas į viršų kelia žydinčius jaunus ūglius.

Gėlės tokios pačios, kaip ir mūsų darželiuose: našlaitės, šiurpiniai gvazdikai, liaukonijos, medetkos, saulutės, neužmirštuolės ir kt. Skirtumas tik tas, kad mes turime laukti vasaros, kol pamatysime visus žiedus, o Portugalijoje žydi viskas kartu – vasarinės ir pavasarinės gėlės.

Tokių sodrių, drąsių gėlynų išplavanimų tikrai galėtume pasimokyti. Juk nebūtinai viską užsodinti petunijomis ir surfinijomis, kaip esame įpratę. Ir brangu, ir nuobodu. Pasirodo, nė kiek neblogesnio efekto galima pasiekti ir paprasčiau.

Apelsinmedžių žydėjimas

Portugalijoje lauko gėlės pradeda žydėti jau žiemą. Viduržiemio pajūrio subtropinis klimatas palankus šilumą mėgstantiems augalams. Balandį vaisius sunokina apelsinmedžiai. Ryškiaspalviais vaisiais aplimpa mandarinų, citrinų medžiai. Citrusiniai vaismedžiai ne tik auginami soduose, bet ir puošia miestų gatves, skverus.

Senamiesčiuose galima pamatyti net ant namų stogų įrengtose terasose užaugintus didelius citrusinius medžius. Apelsinmedžiai ne tik atrodo dekoratyviai, veda skanius vaisius, bet ir nepaprastai maloniai kvepia – tuo pačiu metu kabo prinokę vaisiai ir skleidžiasi balti žiedai. Antras derlius prinoksta rudenį.

Kaip ir kitose pietinėse šalyse, taip ir Portugalijoje, siaurose senamiesčio gatvelėse branginama kiekviena žemės pėda. Dažniausiai nėra nė tiek. Todėl žalios oazės sukuriamos vazonuose – dideliuose ir mažuose. Jie statomi ant kiekvienos laiptų pakopos, ramsto namų sienas, puošia lauko palanges.

Tokiais žydinčiais „puodais“ galima grožėtis viduramžių miestelyje Obidos. Atrodo, kad kiekvienoje siauroje gatvelėje pasidarbavo įgudusi menininko ranka – viskas suderinta, ne tik spalvos, bet ir formos, proporcijos.

Apima keistas pojūtis, kai milžiškas ąsotis su svyrančiomis pelargonijomis didesnis nei siauros, žemos viduramžių durys. Žvilgterėjus į vaizdingą gatvelę nuo laiptų terasos iš viršaus, vaizdą pirmame plane papildo degto molio puodynė, apsipylusi spalvingais žiedais. Ant vienos iš akmeninės terasos išdėlioti tris gėlių vazonai taip, kad žvelgiant iš skirtingų pusių atsiranda perspektyva ir jie atrodo visai kitaip – vienas didelis, kiti maži.

Gatvės žibintai irgi suderinti su žydinčiomis gėlėmis – jei ne pelargonijomis, tai violetinėmis visterijų kekėmis.

Prie lauko palangių pakabinti ne gėlių loveliai, bet vėlgi, matyt, griežto miestelio „stilisto“ ar vyriausiojo gėlyninko įsakymu, po du mažus vazonėlius.

Vienuolynų kiemeliai

Kitokie parkų projektavimo principai senuosiuose vienuolynuose, pilių vidiniuose kiemuose: griežtos geometrinės linijos, aiškiai apibrėžti ornamentai, iš gyvatvorių suformuoti labirintai. Gavią vėsą teikia čiurlianantys fontanas, sodo centre arba prisišliejęs prie pastato sienos po arkiniais skliautais.

Vidinio, žaliomis gyvatvorėmis išvagoto kiemelio nebuvo tik asketiškoje tamplierių pilyje Tomar miestelyje. Užtat prie pilies terasos užsodintos milžiniškomis agavomis ir žemyn slėniu driekiasi žydintis apelsinų sodas, tuo pačiu metu apkibęs ir prinokusiais vaisiais.

Stilingai vientisa

Visa Portugalija stilingai vientisa – baltumu tviskančios namų sienos ir raudoni stogai. Važinėjant po mažus miestelius ir didesnius miestus, nė karto neteko matyti šiuolaikiškų „stiklinių dėžių“. Net ir naujos statybos nuosavi namai „neišsišoka“ iš bendro konteksto. Net sunku suprasti, kurie pastatai seni, kurie naujesni – visi baltai tinkuoti, švarūs, tvarkingi.

Beveik jokios spalvinės apdailos, išskyrus tradicines keramikines fasado plyteles. Senamiesčio kvartaluose, rodos, namai tarpusavyje lenktyniauja naujais plytelių ornamentų ir spalvų deriniais.

Kurortiniuose miesteliuose keramikinių plytelių beveik nepastebėsi – išlikęs vienas kitas jų reliktas: sieną puošia plytelėmis išdėliota mozaika – paveiksliukas, ant keramikinės plytelės parašytas namo numeris ir t. t.

Keramikinės apdailos ištakas galima pamatyti vienuolynuose, bažnyčiose, abatijose. Vietoj mums įprastų freskų, sienos išklijuotos plytelėmis – paveikslais. Atlikimo technologija gana sudėtinga. Pirmiausia buvo sukuriamas paveikslas, po to sukarpomas pagal plytelių formatus. Tiksliai nupiešus paveikslo fragmentus, plytelės degamos, dengiamos glazūra ir kaip mozaika klijuojamos ant sienos.

Žvelgiant iš tolo, sunku būtų nuspėti, kad bibliniai siužetai, šventųjų portretai nutapyti ne vientisai ant sienos, o išdėliotos iš atskirų plytelių.

Laukinės pakrantės

Atlanto vandenynas pasitiko šėlstančiomis bangomis. Atsitrenkdamos į uolėtas pakrantes, stačius skardžius, laukinės pakrantės tėra tinkamos tik žvejybai, o ne maudymosi malonumams. Vietiniai žvejojimo ypatumai savotiški – sunku suprasti, ką galima pagauti rymant su meškere rankoje ant aukštos, gal 50-ies metrų uolos. Kiti žvejai nusileidę uolomis prie vandens su tinkleliu ieško krabų. Vietomis uolos aplipusios moliuskais, daug ir jūros ežių.

Šiaurinėje šalies dalyje pakrantės daugiausia dantytos, padengtos aštriais akmenimis. Ten, kur smėlio įlankėlė, paprastai prisišliejęs ir miestelis. Maži kurortiniai kaimeliai tenkinasi viena kita smėlio salele, į kurią galima nusileisti stačiais laiptais. Artintis prie kranto pavojinga – užrašai perspėja saugotis nuo uolų byrančių akmenų.

Prie vandenyno laukinės pakrantės nusėtos žydinčių augalų kilimais. Raudonos, geltonos, baltos ryškiaspalvės gėlės mėgaujasi skaisčia saule ant stačių skardžių. Storalapiai, vandeningi jų lapeliai tankiai nukloję visą žemės paviršių, o šaknys plačiai išsikerojusios smėlingos žemės paviršiuje.

Vakare žiedai susiskleidžia, nes oras gerokai atvėsta. Pakanka ir drėgmės. Net ir toliau nuo kranto drėgmė prasiskverbia ir į namus. Naktį drabužiai, patalynė prisigeria sūrios drėgmės. Žiemos metu portugalai namų nešildo.

Važiuojant šiaurinės šalies dalies pakrante, peizažas dažnai primena lietuvišką pajūrį – tankiai suaugusios pajūrinės pušys, kai kur išnyra smėlio nedidelės kopos.

Nedideli kalnai šalies šiaurėje apaugę kaštonų, kamštinių ąžuolų, eukaliptų miškais, pievomis.

Banglentininkų rojus

Ankstyvą pavasarį laukiniuose paplūdimiuose būtų galima jau ir išsimaudyti, jei namuose nepamirštote virvės – būtų neblogai prisirišti prie uolų, kad stipri srovė nenutrauktų gilyn. Na, o jei rimtai, neteko matyti besimaudančių. O štai banglentininkų – nusėta visa pakrantė. Greitai įsitikini, kad banglentės yra vienintelis būdas pamirkti vandenyje. Atsigulus ant lentos prasiiri pro bangų mūšą ir plūduriuoji tolėliau nuo kranto, besisupdamas aukštyn žemyn, belaukdamas tinkamos bangos. Kai ji atsirita, vejiesi jai iš paskos, užšoki ant lentos – toliau viskas priklauso nuo banglentininko profesionalumo. Vieni „pasikinkę“ bangą skrieja į krantą, kiti neria po apačią ir skrieja „tuneliu“, dar kiti tėškiami žemyn.

Vakarinis taškas

Portugalija išsidriekusi išilgai vakarinių Europos žemyno pakrančių, todėl turistai būtinai užsuka prie Cabo da Roca – vakarinio žemyno taško. Ant iškyšulio pastatytas švyturys ir paminklas su geografinėmis nuorodomis.

Gera pastovėti atgręžus veidą į vandenyno platybes ir žinoti, kad toliau kelio nėra.

Didinga gamta, toks ir kraštas bei jo žmonės. 1139 m. Portugalija tapo nepriklausoma karalyste. XV-XVI a. buvo „aukso amžius“, portugalai atrado Žaliojo Kyšulio salas, apiplaukė Pietų Afriką, rado jūrų kelią į Indiją, atrado Braziliją. Portugalija tapo kolonijine imperija, tačiau nesugebėjo pasinaudoti valdomais turtais.

Dabar apie 7 proc. portugalų grįžę iš buvusių kolonijų. Nemažai gyventojų po antrojo pasaulinio karo emigravo į Braziliją. Tvirtą ryšį tarp šių dviejų šalių simbolizuoja laiminančio Kristaus statulą – tokia pati Brazilijoje ir Lisabonoje.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą