Azija Nepalas

Nepalietiški patogumai neišlepusiems

2017 spalio 8

Everesto bazinės stovyklos trekingas laikomas vienu gražiausiu maršrutu pasaulyje, pritraukiantis didelius srautus keliautojų iš viso pasaulio. Nešikai, jakai ir vakarienė prie stalo – nepalietiški patogumai neišlepusiems.

Kelio geriau netrumpinti

Į Samargatos (Samargatha – nepalietiškas Everesto pavadinimas,  Džomolungma – tibetietiškas, o anglai kalną pavadino sero Džordžo Everesto garbei) nacionalinį parką iš Katmandu lėktuvas atskrenda į Luklos (2,8 km aukštyje) oro uostą, pavojingiausių pasaulio oro uostų dešimtuke užimantį pirmąją vietą. Už dviejų nakvynių kelio pėsčiomis yra Syanboche oro uostas (3,750 km aukštyje): į jį lėktuvai ant žolės tako priimami tik iš Luklos, skrenda penkias minutes. Sutrumpinti kelią patogu, bet neprotinga: staiga atsiradus dideliame aukštyje, garantuotas galvos skausmas ar kiti aukščio ligos simptomai. Apie tokį sakoma: sėdi prie stalo ir nevalgo, jam užtenka kalnų grožio.

Nepalas 392 - Copy

Nešikas kalnų negadina   

Aukščiausios pasaulio viršūnės kaip magnetas traukia ne tik alpinistus, bet ir įvairiausio amžiaus bei fizinio pasirengimo turistus. Nieko nuostabaus, kai kalnų takais kopia jauni ir stiprūs, bet kai pamatai garbaus amžiaus senjorus, pajauti pagarbą, nes žinai, kiek jiems reikia valios ir pastangų.

Kita vertus, Nepalas iš tiesų yra keliautojų rojus, nes net ir Europoje nerastum taip puikiai sutvarkytos infrastruktūros: nešikai ne tik tempia turisto kuprinę, bet ir jo sunkų fotoaparatą, net gertuvę. Na, tai kraštutinis variantas, kai turtingas vakarietis tik pirštais spragteli ir jam jau viskas paduoda. Bet atlaisvinti įskaudusius pečius nuo sunkios kuprinės, kad matytum ne tik savo suprakaitavusią nosį, bet ir kalnus, tikrai nėra išsidirbinėjimas, nes veiksmas vyksta penkių kilometrų aukštyje, kai net ir treniruotam kūnui tenka nemažas krūvis.

IMG_0849

Žinau, kad nešikas nepriimtinas alinančių žygių užgrūdintiems žygeiviams laukinėmis kalnų sąlygomis. Anksčiau galvojau taip pat: tikroji romantika pelnoma sunkiu darbu žygyje, kai kovoji su kalnais, pačiu savimi ir jei įveiki – patyri euforiją. Nužingsniavus ne vieną ilgą kalnų maršrutą, tiesa tampa paprastesnė: kuo daugiau patirties ir žinių, tuo mažiau kategoriškų teiginių. Pasirodo, kad kalnai gali atsiduoti ne prakaitu, o spindėti elegancija, pro mažą viešbučio langelį apdovanoti tekančios saulės pro Everesto viršūnę vaizdu, ilgą dieną palydėti pro budistų šventyklas, patiekti vakarienę prie stalo, ne dujinės viryklės ir pasiūlyti nakvynę lovoje, ne palapinėje. Ar minimalūs patogumai gali sugadinti kalnų žygį? Jeigu tai ne fizinio pasirengimo treniruotė, o aistringai fotogeniškas maršrutas, visą laiką gali skirti tam, kas svarbiausia: tokiems įspūdžiams, kurių nepamirši visą gyvenimą.

IMG_1133

Nepalietiški patogumai neišlepusiems

Kalnų viešbučiuose dvivietis kambarys kainuoja apie 2 eurus. Kuklesnį galima gauti ir už dyką, svarbiausia, užsisakyti vakarienę. Tiesą sakant, viešbučiai nėra tokie, kaip mes įpratę: kambarėliai, kur telpa tik lovos, dažniausiai iškalti nedažytais faneros lakštais nuo prekių pakuočių (dar matyti prekių užrašai ir antspaudai). Girdėti kaip už sienos maišelius krebždena ar kosti kaimynas. Kuo aukščiau, tuo sąlygos kuklesnės: 5 kilometrų aukštyje nebuvo net dalies lubų, nuo kito „miegamojo“ skyrė tik siena.

Šeštą valandą vakaro lauke jau tamsu ir šalta, todėl keliautojai sėdi valgomajame: žaidžia kortomis, šnekučiuojasi, skaito knygas, rašo dienoraščius ir laukia vakarienės. Viduryje pastatyta krosnelė skleidžia malonią šilumą, o kambarėliuose prieš miegą ne nusirengi, o apsirengi, praverčia kepurė ir pirštinės.

 IMG_0890

Jakai tampo krovinius ir šildo krosnis

Himalajuose žmonės prisitaikė gyventi keturių kilometrų aukštyje prasidedančiame arktiniame klimate: augina miežius, bulves, jakus. Moterys ir vaikai iš pat ryto tempia iš upės vandenį į virtuvę, skalbia lediniame vandenyje, renka jakų mėšlą, iš jų formuoja blynelius ir džiovina saulėje. Kalnuose, kur nėra medienos, tai puikus kuras, nuo puskibirio džiovinto mėšlo krosnelė įkaista iki raudonumo ir maloniai šildo keliautojų skruostus.

Jakai, tempdami į viršų krovinius, virtinėmis traukia takais, kuriuos tankiai apmėto savo „blynais“. Pigų kurą jakas gamina iš džiovintos žolės, kurios maišelį jam ant kupros užmeta varovas. Tad nenuostabu, kad kartais jakas užsispiria ir neina, arba raunasi kur nors į šalį ir pasileidžia tolyn plačiu slėniu. „Į laisvę!!!“, – pritariančiai šaukia jam tokias pačias vertybes puoselėjantis keliautojas.IMG_1281

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą