Europa Vokietija

Miestas, turintis savo veidą

2017 rugsėjo 7

Fotoaparato krepšys, dantų šepetukas ir piniginė kišenėje – daugiau nė ir nereikia dviem nakvynėms brolių Grimų pasakų herojų mieste. Po dviejų valandų skrydžio vakare įšoki į tramvajų ir netrukus išlipi senamiesčio viduryje: patenki tiesiai į vokišką pasaką…

Vėlyvos miesto valandos

Lėktuve jautiesi kaip priemiestiniame autobuse. Pilotas net nesivargina pranešti maršruto, tiesiog pasako: „Lėktuvas grįžta atgal“. Vieniems atgal, kitiems – pirmyn: iš tamsių, vienu kitu žibintu apšviestų lietuviškų gatvių į gyvą, šurmuliuojantį ir jaukų šiaurės Vokietijos Hanzos miestą – Brėmeną.

Senamiesčio centrinė aikštė, apjuosta UNESCO saugoma Renesanso stiliaus rotuše, moderniais parlamento rūmais, katedros bokštais, iš vakaro sutemų išnyra apšviestais architektūriniais fragmentais. Jauki šviesa sklinda iš vidaus pro senovinius langus. Ant šlapio grindinio, ką tik švariai nuplauto lietaus, tįsta ilgi žibintų atspindžiai, meta paslaptingą nakties šešėlį Brėmeno muzikantų ketveriukė. Bokšto laikrodis muša vėlyvas valandas, žvilgsnis seka  paskui garsą ir užkliuvęs už raitytų stogų karnizų, ritasi tolyn per žalvariu dengta miesto stogą.

IMG_7288

Nutrintos asilo kojos

Senamiesčio naktinis vaizdas – puiki preliudija ir vakarienei, kuri turi būti nei kiek ne prastesnė. Tad tiesiai į Rotušės rūsius, garsųjį restoraną „Bremen Rastkeller“, kuriame siūloma daugiau nei 650 rūšių vyno iš įvairių Vokietijos regionų.

IMG_7393 - CopyIMG_7501

Restoranas garsus tuo, kad jame, pasak legendos, rašytojas Vilhelmas Haufas (o ne broliai Grimai), skandindamas liūdesį dėl nelaimingos meilės, sukūrė pasaką apie Brėmeno muzikantus, kurie taip ir nepasiekė miesto. Linksmieji muzikantai įamžinti prie pat įėjimo į restoraną – net naktį švyti asilo kojos, kurias nutrynė turistai, tikėdami norų išsipildymu. Jų motyvas kaip aidas pasikartoja visame mieste – linksma reklama prie parduotuvės, piešiniai ant suvenyrinių puodelių (kai nusibosta tradicinis jodinėjimas ant asilo, muzikantai pasikeičia vietomis ir sulipa ant gaidžio), jaukus fontanėlis ar afiša kviečianti į modernaus meno parodą su „rentgeno“ nuotrauka, kurioje matyti tik gyvūnų griaučiai.

Ne taurėje, o puodelyje

Pasidairius mūsų parduotuvėse, nesunku įsitikinti, kad vokiškas vynas nėra itin populiarus, o be reikalo. Na, bet vyno degustacijai kelionė per daug trumpa, pirmai pažinčiai prie didelių kaustytų vyno statinių, puoštų ornamentais, pakaks ir karšto vyno – glintveino. Patiekiamas jis ne taurėje, o moliniame puodelyje su lėkštute, cukrumi kaip arbata. Gėrimas net drumzlinas nuo prieskonių. Aromatas ir skonis užniaužia amą. Kelios minutės pagarbios tylos, kol šaukšteliu aromatingas karštas vynas semiamas iš puodelio.

Karšto vyno receptų yra daug, bet tikrasis vokiškas glintveinas tikriausiai toks ir turėtų būti, nes ir patiekalai šiame restorane verti dėmesio. Rūpestingas padavėjas perspėja, kad dviejų patiekalų vienam žmogui užsisakyti neverta – skrandis nepajėgs susidoroti. Ir jis teisus. Bet kaip neparagausi nacionalinių patiekalų – sotaus kopūstų ir špinatų troškinio su dešrelėmis, šonine, kumpiu bei grikių košės apkepo su spirgučiais, keptomis bulvėmis ir gaivia obuolių koše?

IMG_7297 - Copy

Tiesa, tik rotušės restorane gaminamas toks puikus gėrimas. Lauko kavinėje pirktas glintveinas buvo tradicinis – tiesiog pašildytas vynas, kokį mes įpratę ragauti nusipirkę butelį „kalėdinio“. Trečias variantas – brangiausias, bet prasčiausias: miesto seniausio kvartalo viename restorane karštas vynas patiekiamas su citrinos pusele, kaip ietimi perdurtu vienišu gvazdikėliu.

Nuo mugės iki mugės

Advento metu aplink rotušę įsikuria kalėdinė mugė, garsėjanti visoje šalyje ir pritraukianti minias lankytojų. Nors turistų srautas nenutrūksta ir tuo metu, kol dar tik kabinamos pirmosios šventinės girliandos. Tai daugiausia garbingo amžiaus vokiečių grupės, dienos metu vaikštinėjančios po siauras senamiesčio gatveles, muziejus, suvenyrų parduotuvėles, o vakarais užpildančios kavinių sales.

Gyva prekyba vyksta ir prieš adventą dienos metu – nors ant kojų jau mina žiema ir visa aikštė nuklota kalėdiniais vainikėliais, šalia jų kuo puikiausiai jaučiasi ir svogūninių gėlių gumbai, ilgi stalai nukloti grakščiomis orchidėjomis, kaip sargybiniai stūkso milžiniškos dracenos, plunksnuotos palmės, be jokių kompromisų žydi našlaitės, ciklamenai, begonijos, azalijos, įžūliai vaisius nokina mandarinai vazonuose.

Prasibrovus pro gėlynus, prasideda ūkininkų turgelio „kvartalas“, prekyba tiesiai iš autoparduotuvių, užgriozdinusių visą aikštę. Tik žodį „ūkininkas“ reikėtų patikslinti: pagal savo produkcijos asortimentą Lietuvoje jis prilygtų gurmaniškos parduotuvėlės savininkui. Dėmesį atkreipęs sūrininkas, sugundė tepamu mišiniu, skoniu panašiu į žemaitišką kastinį.

Klaidžiojant tarp didelių fermentinių, pelėsinių sūrių rietuvių, skanėstai su įvairiais priedais tebuvo tik trypčiojimas degustacijos prieangyje. Kito furgono savininkė siūlė, vaišino, gyrė, kol prikrovė visą glėbį šviežių, iš pieno produktų pagamintų pikantiškų užkandžių. Šviežią duonelę nuo kito prekystalio teko ilgai rinktis, nes vien nužingsniuoti nuo vieno stalo krašto iki kito reikėjo laiko. Egzotiški vaisiai ir daržovės – ne stebuklas, nors daug kokybiškesni, nei pas mus. Įdomiau buvo paprasčiausias dalykas – obuoliai, įvairiausių rūšių, iš tolo kvepiantys, o šalia jų – šių vaisių sulčių buteliai.

Turi savo parlamentą

Prieš rotušę įspūdinga laisvės bei prekeivių teisių globėjo Rolando statula, pastatyta 1404 m., simbolizuoja miesto nepriklausomybę. Rolandas žvelgia ne į aikštės vidurį, o į katedrą, kurios vyskupas ne kartą bandė riboti Brėmeno autonomiją. Jo teisingumo kardas simbolizuoja juridinę nepriklausomybę, o išgraviruotas šūkis primena, jog imperatorius suteikė Brėmenui miesto teises.

Brėmenas iki šiol išsiskiria iš visų Hanzos miestų – turi savo parlamentą, vyriausybę, visi surenkami mokesčiai patenka į miesto biudžetą.

Pirklių miestas vis dar neprarado autentiško žavesio: puikiai išlikęs seniausias miesto kvartalas, pastatytas XV–XVI a., vadinamasis Šniūro kvartalas (vokiškai Shnoor). Pavadinimas vykusiai atspindi gatvelių išsidėstymą – siauros ir raitytos, tikri šniūrai, vietomis susiraizgę taip, kad belikę vos 60 cm pločio praėjimai. Nieko nuostabaus, tai buvęs vienas vargingiausių miesto kvartalų. Per stebuklą išvengęs sugriovimų per karą, maži jaukūs namukai restauruoti, prižiūrimi, tvarkomi. Pirmuose aukštuose įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlės, kavinės ir alaus restoranai (Brėmene 1874 m. įkurta visame pasaulyje gerai žinomo alaus „Beck‘s“ gamykla, iš tolo skleidžianti salyklo kvapą).

IMG_7474IMG_7471

Kubiliai ir varpai

Šniūro rajonas garsėjo savo pirtimis, kurios buvo vienos pirmųjų visoje Vokietijoje. Pirtyse ir prausėsi, ir bendravo, kartu suėję ir vyrai, ir moterys. Tai įamžina skulptūrėlė viename skverelyje – tai dubuo, kuriame sunkiai suvokiamu būdu susiraitę maudosi dviese, o gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti ir trečią veidą, beveik prigėrusi nuo lietaus vandens.

Dar viena siaura gatvele iš šv. Petro katedros aikštės patenkama į buvusį amatininkų – kubilių kvartalą. Gatvelės pradžią puošia 1920 m. bareljefas, vaizduojantis su slibinu besikaunantį arkangelą Mykolą. Jos gale verta prisėsti ir palaukti, kol ant vieno namo frontono suskambės 30 porceliano varpų.

IMG_7484IMG_7403

Netoli ir Vėzerio upės krantinė, kurioje prisišvartavę laivai – restoranai, senovinių prekybinių laivų kopijos. Brėmeno uostas pirmą kartą paminėtas 1250 m.

Legendomis ir istorija apipintas miestas šakojasi į jaukius gyvenamuosius kvartalus, prie lauko durų apramstytus dviračiais, dėmesio vertus muziejus, galerijas, biblioteką, į kurią zuja nenutrūkstamas srautas studentų, vokiška tvarka aiškiai suskirstytas prekybines zonas.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą