Azija Šiaurės Korėja

Medaus mėnuo šiaurės Korėjoje

2017 rugpjūčio 18

Jonas Slivka ir Ieva Martikonytė kelionei pasirinko retai turistų lankomą šalį – šiaurės Korėją. Nors buvo nejauku, bet smalsumas nugalėjo – norėjosi pamatyti neparadinį komunizmo veidą. (Jono Slivkos nuotraukos)

Mama nenorėtų, kad ten važiuotumėte

„Buvo įdomu sužinoti, kaip atrodo užsidariusi nuo pasaulio, diktatūros valdoma šalis, kurioje egzistuoja lageriai ir komunizmas“, – pasirinkimą aplankyti šiaurės Korėją paaiškina programuotojas Jonas Slivka. Keliautoją paskatino ir Andriaus Mamontovas, kuris buvo pakviestas į muzikos festivalį šiaurės Korėjoje prieš 8–9 metus. Tuo metu šalyje beveik iš viso nebuvo turistų ir buvo labai įdomu pamatyti A. Mamontovo filmuotą medžiagą. „Ta svajonė kirbėjo ne vienerius metus, o apsispręsti padėjo draugė Ieva. Tuo metu mokėmės paskutinius metus universitete – buvo geriausias laikas kelionei. Mūsų požiūriai sutapo – abiem tai buvo gyvenimo kelionė“, – sako Jonas.

Pasiruošti kelionei užteko vieno mėnesio. J. Slivka rado vieną kelionių agentūrą, bet jos paslaugos buvo gana brangios. Pavyko rasti pigesnę kompaniją, kuri rengia keliones ten, kur „mama nenorėtų, kad jūs važiuotumėte“ – viena iš tų šalių yra šiaurės Korėja. Jonas sako, kad kelionę suorganizuoti nebuvo sunku – užpildai anketą, gauni turisto kortelę, kuri atstoja vizą. Savarankiškai į šią šalį nuvykti negalima, ten keliones organizuoja vienintelė šalyje kelionių agentūra, bet su ja tiesiogiai užsieniečiai negali bendrauti, tik per tarpininkus.

„Visa kelionė labai kruopščiai sustyguota ir nebuvo galima nukrypti nuo suplanuoto grafiko. Iš karto pajutome, kad ne duok Dieve, ką nors padaryti ne taip. Pirmą rytą pavėlavome atsikelti, kaip buvo sutarta, aštuntą ryto neprisistatėme gidėms. Kilo panika, gidė paprašė daugiau nevėluoti. Ir ne todėl, kad mes dingome nežinia kur. Tiesiog, per ilgai pusryčiavome, po to ilgai užgaišome laukdami lifto – norėjome grįžti į kambarį ir pasimti kuprines – gidė mus visą laiką matė. Priežastis kita – korėjiečiai įpratę viską kontroliuoti, laikytis tvarkos. Žinoma, tuo pačiu nori žinoti, kur ir ką daro turistai“, – pirmus įspūdžius prisimena keliautojas.

Taip gyveno mūsų tėvai ir seneliai

Jonas ir Ieva norėjo patirti kuo autentiškesnių įspūdžių, todėl pasirinko ne oro transportą, o atvažiavo iš Kinijos pusės traukiniu. Beje, traukiniu uždrausta atvykti amerikiečiams. Vos tik pervažiavus tiltu per upę, kuri atstoja sieną, šiaurės Korėja pasitinka milžišku kontrastu, laikas pasisuka 50 metų atgal. Jei vienoje upės pusėje stūkso pramoninis Kinijos miestas, dangoraižiai, tai kitoje pusėje – šiaurės Korėjos mieste neišasfaltuotos gatvės.

„Atmosfera tokia, kokios ir tikėjausi. Norėjau pamatyti tą aplinką, kurioje gyveno mūsų tėvai, seneliai prieš penkiasdešimt metų. Kol keletą valandų važiavome iki sostinės, vaizdas buvo unikalus. Nors maniau, kad gal nėra taip blogai, kaip rodo dokumentiniuose filmuose, bet tarsi specialiai viskas nutiko taip, kad pajustume šalies „autentiką“. Pirmą vakarą Pchenjane dingo elektra. Po dviejų dienų persikėlėme į brangesnį viešbutį, tai ten elektros neišjungdavo. Jei būtume atskridę lėktuvu ir iš karto patekę į tą viešbutį, dalies įspūdžių būtume netekę“, – mano Jonas.

Pchenjane gyvena apie 2,5 mln. gyventojų, todėl tikrai nėra gatvės tuščios, kaip kartais bandoma pavaizduoti pasaulio žiniasklaidoje. Mašinų yra, kai kurios vakarietiškos, prabangios, beveik nauji taksi automobiliai. Lietuviams teko net eismo kamštyje įstrigti, nors žinoma, nei žmonių, nei automobilių nematyti tiek daug, kiek būtų tokio dydžio bet kuriame mieste Europoje.

Vadams nusilenkė ir padėjo gėlių

Jonas ir Ieva pasirinko individualią kelionę dviese, o ne grupėje, patys susiplanavo maršrutą, nors gidų priežiūros vis tiek neišvengė. Standartiškai į maršrutą vis tiek buvo įtraukta didžiųjų vadų statulų lankymas, reikėjo jiems nusilenkti ir padėti gelių. „Tai jau žinojau iš anksto, kelionių agentūra Kinijoje pravedė instruktažą, patarė, ką kalbėti ir kaip elgtis. Be to, mūsų paklausė, ar mes nieko prieš pagerbti Korėjus lyderius, kurie visame pasaulyje laikomi diktatoriais. Pirmą dieną pervažiavome objektus, kurie pristatomi visiems turistams. Nors tai jau buvome matę filmuose, bet norėjome pamatyti ir savo akimis“, – pasakoja Jonas.

Gidės nepradėdavo pasakojimo, kol nenusilenkdavome ten stovinčiai vado skulptūrai – jai iš paskos tą patį turėdavo padaryti ir lietuviai. „Žinojome, kad reikia gražiai bendrauti su gidėmis, jų klausyti ir nepykdyti. Jeigu pasirodytume priešiški jų ideologijai, mums neleistų kai ko fotografuoti ar nenuvežtų ten, kur mes norėjome. Visą viešnagės laiką stengėmės elgtis diplomatiškai“, – konstatuoja kaunietis.

Lietuviai bandė paspausti gides, kad parodytų daugiau, nei mato turistų grupės. Keliautojams teko skaityti, kad Pchjenjane metro yra dvi stotys, o kitos – tik butaforija. „Norėjosi tuo įsikinti. Vieną stotį tikrai pravažiavome, traukinys net nesustojo, bet yra trys ar keturios, tikrai ne dvi. Manau, kad stotys tikros, bet sienos aptrupėjusios, o Korėjoje nenori rodyti turistams tai, kas dar neužbaigta ar negražu. Ten, kur leidžiama fotografuoti turistams, stotys parodinės, prabangios“, – dalijasi įspūdžiais keliautojas.

Fotografuoti šiaurės Korėjoje nedraudžiama, bet vos tik turistas išsitraukia fotoaparatą, atrodo, kad žmonės pamato ginklą ir puola slapstytis. Žiūrint nuotraukas iš šiaurės Korėjos daug kas stebisi – o kur žmonės? Žmonių yra, bet vos tik nori nufotografuoti kokį objektą, žmonės dingsta akimirksniu iš kadro. Kartais gidės gražia forma perspėdavo, kad negalima fotografuoti vieno ar kito objekto. „Noriu nufotografuoti nebaigtas statytas, gidė klausia, kodėl? Man įdomu, o gidė sako, kad neverta, leidžia suprasti, kad geriau to nedaryti“, – prisimena Jonas.

Įdomu ir tai, kad fotografuojant negalima „nukirpti“ lyderio skulptūros dalies. Kai Jonas priėjo per daug arti, gidė išsigando, puolė rodyti, iš kokios vietos reikia  fotografuoti, kad tilptų visa skulptūra. Gidę pavyko nuraminti parodžius, kad objektyvas plačiakampis, telpa visas figūra ir iš arti.

Viena koja pietų, kita – šiaurės Korėjoje

Slivka mano, kad žiniasklaidoje dalis informacijos apie šią šalį pateikiama šiek tiek su prieskoniais, su fantazija – juk beveik nėra galimybės patikrinti faktų. Vis gi, tenka pripažinti, kad daug dalykų iš tiesų yra surežisuota, netikra. „Gal mes vertinome per daug paranojiškai, stebėjome aplinką, abejojome, ar gatvėje matomi žmonės tėra tik aktoriai. Teko skaityti, kad pravažiuojant turistams gatvėje stovi žmonės, kažką veikia, bendradarbiai užkandžiauja, o turistams nutolus tuoj pat išsiskirsto. Tikrai tai jautėsi, bet turiu pripažinti, kad daug dalykų žiniasklaidoje yra persūdyta“, – tvirtina kaunietis.

Keliautojams buvo labai įdomu nuvažiuoti į pasienį prie pietų Korėjos. Tai labiausiai militarizuota zona pasaulyje. Lietuviai užėjo į pastatą, kuriame formaliai susijungia dvi Korėjos. Žengi žingsnį – esi pietų Korėjoje, o atvykę iš kitos pusės turistai gali pastatyti koją šiaurės Korėjoje.

Jonas ir Ieva pripažįsta, kad kelionės metu tikrai jautė įtampą, buvo nuolat stebimi, kartais neleisdavo kai ko daryti, ar nukreipdavo dėmesį. Kartą po pietų lietuviai nuėjo į parduotuvėlę, ten buvo ir knygynas, Jonas norėjo kai ką nusipirkti. Gidė iš karto pradėjo raginti, kad reikia skubėti, važiuoti. „Toks įspūdis, kad gidai nenori leisti turistams pirkti bet kur, tik ten, kur jie nurodo. Ir taip buvo ne kartą – pradedi apžiūrinėti kokius nors suvenyrus – tuoj gidė prieina ir sako, kad dabar nereikia pirkti, kitą dieną bus pigiau, geresnės kokybės prekės“, – stebisi vietine tvarka J. Slivka.

Vietiniai bijo užsieniečių

Lietuviai šiaurės Korėjoje lankėsi prieš tris metus. Tais metais iš viso atvyko tik keturi tūkstančiai turistų. Didžioji dalis atvykstančiųjų iš draugiškai nusiteikusios Kinijos, visi kiti – amerikiečiai ar europiečiai. Tad nenuostabu, kad laukdami turistų, gidai pasidomi, iš kokios šalies jie atvyksta.

„Tai, kad Lietuva nėra priešiška Korėjai, pajutome vos tik įvažiavę į šalį. Pasienietis  paėmęs pasus gražiai ir taisyklingai ištarė „Lietuva“, nors angliškai visai nekalbėjo. Apie Lietuvą korėjiečiai tikrai žino – nors interneto neturi, bet naudojasi tokia vietine enciklopedija. Mums rodė puslapį apie Lietuvą, kas parašyta, nesupratome, bet matėme nuotraukas. Gidė stebėjosi, kad mus yra meno galerijos – Korėjoje tai neįprasta. Kita vertus, neaišku, kiek ši informacija prieinama paprastam žmogui, gidės žino daugiau“, – korėjietiško gyvenimo niuansus aiškina Jonas.

Gatvėje turistams pabendrauti su eiliniais žmonėmis nėra jokių galimybių, tikriausiai vietiniams draudžiama kalbėtis su užsieniečiais. Korėjiečiai mano, kad visi, kurie atvažiuoja, turi kokį nors „blogą“ tikslą – žurnalistai skleidžia informaciją apie Korėją ar yra užsienio šnipai. Bendravimas tikrai kažkoks butaforinis. Važiuojant metro gidė pasakė, kad vienas žmogus nori su lietuviais pabendrauti – vyras prisėdo šalia, uždavė kelis standartinius klausimus. Bet viskas taip netikra, nenatūralu. Metro stotyje buvo daug žmonių – Ieva pamojavo mažam vaikui, o jis atsakė „hello“ ar kažką panašiai, tai pamačiusi mama griebė tą vaiką, išbarė, kaip jis šitaip drįsta. Keista, žmonės gatvėje Joną ir Ievą tiesiog apeidavo. Kai lankėsi muziejuje, Ieva pasijuto blogai ir sėdėjo ant suoliuko, kol Jonas su gide vaikščiojo po sales. Tuo metu muziejaus lankytojai Ievą apeidavo dideliu lanku. Kažkas bandė prisėsti, bet pamatė, kad ji užsienietė, tai pašoko ir dingo. Toks jausmas, kad žmonės jų bijojo. „Labai stebėjomės, kad taip gali būti“, – konstatuoja keliautojas.

Draudžiama įsigyti vietinės valiutos

Į tikrą parduotuvę užsieniečiams patekti neįmanoma. Dar kelionių agentūroje lietuviai sužinojo, kad reikia paprašyti nuvežti į vieną alaus barą, šalia kurio yra parduotuvėlė – panaši į tokias, kuriose apsiperka vietiniai. Gidės sutiko juos nuvežti – parduotuvėje buvo daug užsienietiškų prekių. Paaiškėjus, kad viskas labai pigu, pradėjo krautis dėžes sausainių – norėjosi paragauti. Bet gidės tuoj sukontroliavo, kad geriau apsipirkti kitą dieną. Ir kitose parduotuvėse, kuriose teko lietuviams būti – panašios į sovietų sąjungos „dolerines“. Ten galima atsiskaityti užsienio valiuta – doleriais, eurais, juaniais.

Apsipirkti kaip vietiniams Jonui ir Ievai taip ir neteko, nes korėjiečiai didžiąją dalį prekių gauna už talonus, be to, užsieniečiams draudžiama turėti vietinės valiutos. Keletą banknotų lietuviai gavo iš gidžių kaip suvenyrą, bet ant sienos vietinę valiutą galėjo konfiskuoti. Kortelėmis atsiskaityti irgi neįmanoma – dar Lietuvoje bankas perspėjo to nedarytų, nes iš karto užblokuotų sąskaitą – šiaurės Korėjai taikomos sankcijos.

Protu nesuvokiami dalykai

Keliautojai iš anksto buvo perspėti neužsiminti apie lagerius ir branduolinių raketų bandymus, nors šios temos nepavyko išvengti. Kai lietuvių paklausė, kodėl jie pasirinko šiaurės Korėją, Jonas atsakė norėjęs įsitikinti, ar šalis tikrai tokia, kaip ją vaizduoja pasaulio žiniasklaidoje: „Pasakiau, kad šiaurės Korėjos lyderis visam pasauliui grasina branduolinėmis raketomis. Gidės nuoširdžiai nustebo – kaip tai gali būti, jų lyderis yra labai geras.“

Kaip tik tuo metu, kai lietuviai atvyko, šiaurės Korėja iš tiesų grasino sunaikinti visą pasaulį, todėl jautėsi įtampa ir turistams buvo taikomi didesni reikalavimai. Ruošdamiesi aplankyti šiaurės Korėjos švenčiausią vietą, kur saugomi kremuoti lyderių kūnai, buvo perspėti atitinkamai apsirengti, vyrai turi vilkėti marškiniais ir kelnėmis. Dar prieš kelionę Jonas pasitikslino, ar tiktų marškiniai ir džinsai – šiek tiek laisvesnis stilius. Kelionių agentūroje patvirtino, kad nebus jokių problemų, tačiau atvykus, įtampa išaugo ir patekti su džinsais jau nebuvo galima.

Pasak Jono, šiaurės Korėjoje yra daug protu nesuvokiamų dalykų. Kai jie klausė, kodėl dingo elektra, gidės paaiškino – tai dėl Amerikos sankcijų. Viskas, kas blogai – jie kaltina Ameriką ir Japoniją, tai dvi šalys, kurių šiaurės Korėja nekenčia. Ir minėdami Ameriką, būtinai priduria žodį „imperialistinė“. Kai ketvirtą kelionės dieną lietuviai pirmą kartą sutiko kitus užsienio turistus iš Olandijos, šie pasakojo dar juokingesnę istoriją. Jiems gidės sakė, kad elektrą specialiai išjungia, kad žmonės galėtų pasigrožėti žvaigždėtu dangumi.

Sugrįš praleisti medaus mėnesį

Nepaisant keistenybių, Jonas negalėtų pasakyti, kad jo įspūdžiai yra neigiami: „Mes to ir tikėjomės, buvome pasiruošę, kad mus stebės, kontroliuos. Nors manėme, kad iš brangesnio viešbučio leis vakare išeiti vieniems pasivaikščioti, bet gidės perspėjo geriau to nedaryti.“

Iš tiesų, ne viskas šiaurės Korėjoje yra blogai – miestas gražus, gamta įspūdinga, daug žalumos, kalnai, yra ir pajūris. Tik lietuviams buvo nejauku sužinojus, kad jų kelionės metu sulaikė amerikiečių turistą ir nuteisė 10 metų sunkiųjų darbų. Ir šiuo metu teko girdėti, kad keli amerikiečiai laukia teismo – gresia ilgi metai kalėjimo. „Baimė yra, gal ką ne taip pasakysi, ar padarysi. Drąsiau jautėmės tik todėl, kad esame iš Lietuvos, iš buvusios sovietų sąjungos. Nors Ievai trečią ar ketvirtą dieną užteko tos kontrolės – ji jau norėjo kuo greičiau išvykti. Net į tualetą negali nueiti be gidės palydos. Nejauku, bet įdomu. Man tai buvo gyvenimo kelionė“, – įspūdžiais praturtėjo J. Slivka.

Keliautojas visiems rekomenduotų ten nuvykti, kol dar šalis yra tokia, pamatyti neparadinį komunizmo vaizdą. Tas komunizmas ir vėliau niekur nedings, nebent Amerikai truks kantrybė. Bet šalis gana sparčiai modernėja, miestas keičiasi, dygsta dangoraižių rajonai.

Slivka nepavadintų Šiaurės Korėjos ekstremalia kelione – beje, tai viena saugiausių šalių, juk visą laiką turistai vaikšto su gidų palyda. Daug nesaugiau turistams, pavyzdžiui, pietryčių Azijoje, Jonas nesiryžtų važiuoti ir į Siriją.

Jonas ir Ieva į šiaurės Korėją važiavo kaip draugai. Gidė tuomet pakvietė juos grįžti dar kartą ir praleisti medaus mėnesį. Tikriausiai taip ir bus, nes pora jau atšventė vestuves.

Straipsnis spausdintas žurnale „Šeimininkė“

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą