Afrika Madagaskaras

Madagaskaras – vanile kvepianti sala  

2017 rugpjūčio 21

Madagaskaras – ketvirta pagal dydį pasaulio sala ir vienintelė Lietuvos užjūrio „kolonija“. Tiksliau, tai Kazio Pakšto utopinė idėja – Madagaskare įkurti atsarginę vietą Lietuvai. Po šią unikalią ir egzotišką salą keliavo kaunietė Violeta Domkuvienė. (Violetos Domkuvienės asmeninės nuotraukos)

 Vaikystė kvepėjo automobiliu

„Pirmosios kelionės šio pasaulio keliais ir vieškeliais prasidėjo labai seniai, taip seniai, kad geriau pagalvojus, atmintis jau turėtų būti viską ištrynusi, tačiau, matyt, jų epizodai taip įstrigo vaikiškoje galvelėje, kad dar ir dabar išplaukia iš pasąmonės rūko. Kai man buvo ketveri, tėveliai su automobiliu ,,Volga“ išsiruošė į tuo metu mums visiems labai tolimą kelionę – Karpatų kalnus. Pamenu per riedulius šniokščiančius Tisos upės vandenis, kabančius tiltus, šalia mūsų mašinos bėgančius basakojus, skurdžių kaimelių vaikus, prašančius degtukų ir saldainių, kibirais pakelėse pardavinėjamus sultingus persikus, tirpstančius burnoje abrikosus, svetingus kalnų žmones, nakvynes ant ištiestų automobilio sėdynių ir baisią perkūniją kalnuose, kai rodėsi, sproginėja pats oras, kalnai ir ausų būgneliai. Toje kelionėje, greičiausiai ir pasigavau jokiais vaistais neišgydomą kelionių virusą. Vaikystėje man niekas taip skaniai nekvepėjo, kaip odinės automobilio sėdynės ir benzinas“, – prisimena Violeta.

Jos tėveliai, dideli kelionių mėgėjai, visur kartu pasiimdavo ir Violetą su jaunesniu broliu. Dar besimokydama mokykloje ji aplankė daugelį tuometinės sovietų sąjungos respublikų. Teko pabuvoti daugelyje miestų – Taline, Rygoje, Lvove, Minske, tuometiniame Leningrade, Maskvoje.

Nors dar gyveno už ,,geležinės uždangos“, bet jau turėjo laimę pamatyti Bulgariją, Vengriją, Kubą, Angliją, Egiptą. Žinoma, tada kelionės būdavo ,,tvarkingos“ ir ,,labai organizuotos“ – tik su grupe ir akylu ,,piemeniu“ iš saugumo struktūros.

Į pirmą didelę kelionę po nepriklausomybės paskelbimo, V. Domkuvienė keliavo dviese su dukra: „Tada pasiekėme mus pakerėjusius Singapūrą ir Balio salą. Tą kelionę ir jos nuotykius prasidėjusius dar dorai neperžengus namų slenksčio, aprašiau savo knygoje ,,Magiškoji pietryčių Azija. Vietnamas. Singapūras. Balio sala“.

Mįslę uždavė negęstanti lemputė

Madagaskaras sužavėjo gamtos ir papročių unikalumu, gyvenimo būdu ir tempu, leidžiančiu ,,prisiminti“ tai, ką mes jau baigiame pamiršti, kas šiuolaikiniame pasaulyje baigia išnykti negrįžtamai. „Gyvenimas „mora mora“ – lėtai lėtai yra kaip malda, kaip kasdienis ritualas sukant kasdienybės ratą, nes skubėti jie neturi kur“, – sako keliautoja.

Madagaskare viskas įdomu, keista, spalvinga, skanu. Keliautoja žavėjosi didžiaakiais lemūrais, gyvalazdėmis, visokiais lapauodegiais gekonais, akis į visas puses vartančiais chameleonais. Šioje saloje – nuostabaus grožio peizažai, niekur kitur nerandami endeminiai, t. y., tik šioje saloje išsivystę ir paplitę augalai bei gyviai, kurių daugiau niekur kitur nepamatysi ir nesutiksi.

Nuostabu pamatyti gražuolius, tik nakčiai žiedus dovanojančius baobabus, daugybę raudonos ar kakavos spalvos vandenį plukdančių upių, unikalumu stebinančius Cinži de Bemarahos nacionalinio parko kalnynus. Nepamirštami  ir šypsenomis bei draugiškumu spinduliuojantys žmonės, pravažiuojantiems pro šalį mojantys nuo savo trobelių slenksčių ar laisva nuo kauptuko ranka…

Madagaskare nuotykiai prasidėjo vos tik atvykus – po kelionės visi buvo išvargę, naktį norėjo išsimiegoti, bet niekaip negalėjo užgesinti elektros lemputės. Vieni bandė ją išsukti ir net išmesti pro langą, o Violeta padėjo ją vonioje ir uždarė duris. Bet pro durų plyšį ji švietė visą naktį. Neužgeso ir ryte. Kiek buvo juoko, kai vėliau pastebėjo distancinį pultelį, kuriuo valdomas pašvietimas. Bet tai vistiek nepaaiškino, kaip švietė išsukta lemputė?

„Ta istorija man iki šiol neišsiaiškinta iki galo paslaptis. Greičiausiai jos turi kažkokį akumuliatoriuką. Madagaskare beveik visur šviesa yra tam tikromis valandomis. Kitu metu viskas paskęsta aklinoje tamsoje, taigi tokios lempos bent viešbutukuose yra puiki išeitis“, – mano Violeta.

Masinis skalbimas ir tikrų vyrų gentis

Keliautoją stebino ir gyventojų masinis drabužių skalbimas, kai atrodė, kad visa sala vienu metu skalbiasi nuo ryto iki vakaro, visuose vandens telkiniuose. Negana to, tai ką išskalbę, ten pat ir džiovina – ant medžių, krūmų, tvorų ir tiesiai ant žemės. Lygiai taip pat nustebino ir masinės statybos. Visos pakelės prikrautos ten pat lipdomų plytų, dygstančių namelių, kuriuos, kaip skruzdėliukai, dažniausiai patys sau statosi būsimi jų savininkai. „Patikėkit, tokių vaizdų dar niekur neteko matyti“, – tikina keliautoja.

Madagaskare kiekviena gentis stebino savais savitumais. „Tikrų“ vyrų Bara gentyje niekas „rimtu“ vyru nelaikys, kol nebūsi kelis kartus apsivogęs, nuvaręs kaimenės ar, blogiausiu atveju, nors keleto zebų (galvijų traukiamas vežimas), kol nebūsi turėjęs rimtesnių reikalų su policija, pasėdėjęs daboklėje, o dar geriau – tikrame kalėjime. „Kadangi, varant plynaukšte pavogtą bandą liks ištrypta žolė ir pėdsakai, kuriais tave greitai suseks, tai visomis kryptimis ,,paleidžiama“ ugnis, sunaikinanti visus nusikaltimo pėdsakus. Štai tada, ir policija bus priversta smarkiai dirbti, akivaizdu – gavus papildomo darbo piktesnė bus, o čia ir yra šio savotiško žaidimo esmė. Juk kuo daugiau tau vėliau teks už tuos ,,žygdarbius“ atkentėti, tuo didesnis teks ir pripažinimas tarp gentainių. Na, o jei nepagaus – irgi puiku. Juk už kelis zebų, galima visai padorią nuotaką gauti. Žinant, kad jie gali turėti ne po vieną žmoną…“, – su šypsena pasakoja V. Domkuvienė.

Ne mažiau įdomi ir ,,kaulų pagerbimo“ tradicija, kurios metu bendraujama su velionio kaulais, jie plaunami, gauna naujus ,,rūbus“, su jais šokama…

Violeta su šypsena prisimena bendrakeleivius – 12 žmonių grupę, kurioje buvo visos moterys ir tik vienas vyras. Madagaskare kai kuriose gentyse oficiali daugpatystė, tačiau lietuvių turistų ,,šeimos modelis“ net ir jiems pasirodė per ,,stiprus“.

Vanilė – salos prieskonių karalienė

Domkuvienė kelionės metu ragavo galvijų „zabu“ steikų, kepsnių, šviežios žuvies patiekalų, grilyje keptų didžiulių, apskrudusių ir koketiškai aukštyn užrietusių uodegas krevečių, burnoje tirpstančių sultingų suktinukų. „Turistai lepinami ir „pasaulietišku“ meniu – šašlykais, prancūziškais blyneliais, kinų antimi su karamelizuotu padažu, trinta jūros gėrybių sriuba. Prisiminus seilė tįsta. Desertai – vaisiai, vaniliniai pudingai, braškiniai kremai, karamelizuoti bananai – taip skanu, kad dabar tik atsidusti norisi. Dažnai desertai patiekiami su vanile – tai prieskonių karalienė Madagaskare. Populiariausi gėrimai – romas su įvairiausiais priedais, stiprus ir skanus. Serviravimas – puikus, apetitą žadinantis prancūziškas maisto pateikimas. Ne toks pompastiškas kaip Vietname, kur iš arbūzų, melionų, morkų skulptūras išdrožia, čia – kiek santūresnis, rafinuotesnis. Kad aprašyti tai, ką valgėme Madagaskare, reiktų atskiros, kulinarinės knygos“, – sako Violeta.

Patiekalai, kurių pagrindas yra ryžiai su daržovių priedais, vadinamas „laoka“. Tradiciniai mėsos patiekalai „romazava“ – jautienos ir daržovių troškinys, „ravitoto“ – kiaulienos troškinys su manijoku; „laoka“ – vištiena su pupelėmis ir ryžiais, „lasopy“ – tiršta daržovių sriuba. „Duona – ilgas prancūziškas batonas, prie kurio pripratę kolonizatoriai. Tie batonai dulka pintuose krepšiuose visose pakelėse ir vietiniuose turguose. Tikroji tradicinė senoji Madagaskaro duona – ryžių paplotėliai. Maistas tikrai sveikas ir ekologiškas – juk nei kombinuotų pašarų, nei hormonų ar antibiotikų, nei cheminių trąšų jie nenaudoja, ko gero, nelabai apie tai ir girdėjo“, – tvirtina Violeta Domkuvienė, įspūdžius iš kelionės aprašiusi knygoje „Madagaskaras: mora mora per stebuklų šalį“.

 

 Straipsnis spausdintas „Šeimininkėje“

 

 

 

 

 

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą