Skoniai

Kulinarinis Sicilijos gidas

2017 rugpjūčio 19

Ankstyvas rytas antikiniame Sirakūzų senamiestyje pakvipo ant žarijų keptomis paprikomis, spragsėjo kaštainiai Lipario saloje, prie Jonijos jūros kranto agriturizmo kategorijos nakvynės kaimynystėje susipažinome su ožkų ir avių pieno ūkiu. O sprendžiant iš turgaus, užversto žuvimis ir jūros gėrybėmis, atrodo, kad siciliečiai tik tai ir tevalgo…  

IMG_0441Ankstyvas rytas: Syrakūzų žuvies turgus.

Viešnagė šeimyniniame restoranėlyje

Sicilija pamalonino vietine virtuve sustojus motelyje prie Kaltadžironės miestelio. Aukštos lubos ir sunkios medinės langinės viešbučio kambaryje dvelkė senove, o vakarienės šeimininkas pakvietė į restoraną, įrengtą buvusioje bažnyčioje su barokiniu baru vietoj altoriaus… Norėjosi vakarieniauti lauko terasoje, po žvaigždėtu dangumi, stebint ties horizontu žaibais besikryžiuojančius audros debesis, tačiau sicilietis tokį pageidavimą kategoriškai atmetė. Vakarienė yra šventas ritualo – bendravimo metas prie balta staltiese apdengto stalo.

IMG_0053Šeimos verslas: pakelės motelio restoranas įrengtas buvusioje bažnytėlėje.

Tris skirtingas pastas su žalumynais, pistacijomis ir paperone atnešė su kelių minučių intervalu, nes viskas buvo gaminama ne „konvejeriu“, o kaip namuose, kiekviena porcija atskirai. Netrukus pasirodė ir pati šeiminininkė, nuoširdžiai bendraujanti plačia šypsena ir greitakalbe, nesijaudinanti dėl to, kad nieko nesupranti. O kai pavyko suregzti kelis sakinius itališkai, moteris iš netikėtumo sustingo kaip stabo ištikta ir staiga išsiliejo kaip plati kalnų upė – prie staliuko buvo išrikiuota visa šeimyna, atsirando ir sūnus, viešbučio paveldėtojas. Motina su pasididžiavimu paplekšnojo per skruostą ir gražuoliukui padavėjui, vieninteliam samdomam darbuotojui.

IMG_9532Itališki pusryčiai: kavos puodelis ir šviežias krosantas.

Kulinarinės ir geografinės sankryžos

Ant stalo tuoj atsirado ir šeimininkės vaišės – marokietiškas užkandis iš kuskuso. Sicilija tuo ir įdomi, kad ne tik istorijoje, bet ir kulinarijoje persipina arabų, ispanų, normanų, graikų tautų kultūros, o geografiškai tik siaura jūros juosta skiria salą nuo Afrikos.

Makaronai su padažu buvo nuostabūs, teko iš esmės pakeisti nuomonę apie šį paprastą liaudišką patiekalą. Turistų lankomose kavinėse užsisakyti pastos nerizikavome, kad nesusigadintume šio įspūdžio. Makaronais grožėjomės tik kaip suvenyrais, dailiai supakuotais parduotuvėse – spalvų, dydžių ir formų įvairovė neaprėpiama.

 

Stereotipiškai prie italų nacionalinių patiekalų priskiriamą picą nusprendėme paragauti tik vieną kartą. Ilgai ieškome kavinės, kur pica būtų kepama ant lyžės krosnyje. Pavyko rasti toliau nuo turistų numintų gatvelių Taorminoje. Žinoma, ji buvo be „lietuviško“ priedo – padažo. Dar vienas skirtumas – padas pateptas ne pomidorų pasta, o troškintais pomidorais. Tokie keli niuansai picą padarė tikrai gardžią. Žinoma, ne kulinarinis ir juolab ne nacionalinis stebuklas, bet jau geriau užsisakyti ją, nei šlamšti mėsainį užsigeriant kola, kaip tai darė prie gretimo staliuko jauna amerikiečių pora. O, varge… Ar vertėjo važiuoti taip toli?

 

Žuvies turgus – neatskiriama miesto dalis

Palerme, Sirakūzuose ir Katanijoje – didžiausiuose, bet geografine ir architektūrine prasme labai skirtinguose miestuose, siauros senamiesčio gatvelės neišvengiamai veda pro turgų. Siaurą praėjimą pėstieji dalinasi su motorolerių vairuotojais, kurie nesivargina nulipti nuo savo pieninio dviračio – nusiperka ko reikia ir pavažiavę į šalį, čia pat ir suvalgo.

IMG_9717Greitieji pusryčiai: motoroleris – neatskiriama italo gyvenimo dalis.

Vienoje pusėje stelažai lūžo nuo vaisių ir daržovių, nosį kuteno šviežios duonos kvapas, bolavo kalnai sūrių, seilė tįso nuo džiovintų pomidorų ir alyvuogių, kitoje pusėje – žuvis ir jūros gėrybės. Nors karšta, žuvies turguje nesijautė jokio specifinio kvapo, nors čia pat žuvis kapojama, pjaustoma, plaunama, valoma. Aštunkojai, kalmarai suguldyti dėžėse, midijos supiltos kaupais ir papuoštos citrinos puselėmis, tunai suruošti „porcijomis“ po kelis kilogramus. Žuvis, žuvis ir dar kartą žuvis. Suprantama, sala, aplink supa vandenys – Viduržemio, Jonijos ir Tirėnų jūros. Nė karto neteko matyti turguje mėsos produktų, nors siciliečiai ją valgo – dažniausiai avieną ir triušieną.

 

Sūrių piramidės

Mėsos trūkumas su kaupu kompensuojamas sūriais – visus išragauti vienos kelionės tikriausiai neužtektų. Jau nekalbant apie brangius Permazano, labai skanus buvo šviežiai keptas rikotos sūris. Sirakūzuose mėgaujantis šiuo skanėstų – nepamiršami kulinariniai įspūdžiai. O kur dar visi kiti sūriai, pačių įvairiausių formų: supliuškusio sūrmaišio, surišti kaip lietuviški skilandžiai, sudėti rietuvėmis ant medinio suolo, suslėgti piramidėmis ant prekystalio…

IMG_0293Formų įvairovė: ne tik skanūs, bet ir išvaizdūs sūriai.

Pardavėjas vos spėjo suktis, nei vieno pirkėjo nepalikdamas be dėmesio – viską galima ragauti, o jeigu nesusigundei pirkti – tavo bėdos, kitos tokios progos nebus.

IMG_0294Visi skoniai: degustavimas Sirakūzų turguje.

Gera nuotaika turguje liejosi per kraštus iš pat ankstyvo ryto. Pamatęs į jį nukreiptą fotoaparatą, duonos pardavėjas pasijuto kaip scenos žvaigždė, virtuoziškai besisukiojantis tarp pailgų, apvalių ar rago formos ciabatta ir pilstomo alyvuogių aliejaus.

Čia pat krosnelėje kaitinamos anglys, ant kurių kepamos paprikos. Ant metalinių grotelių sudedami ir kaštainiai – nulupus apskrudusią luobelę, viduje randi baltą branduolį, kurio skonis primena riešutą, pupelę ir miltingą bulvę kartu sudėjus.

Turgus pradeda bruzdėti brėkštant anksti ryte ir ištuštėja tik po pietų. Šiukšlės, tuščios pakuotės tuoj pat sutvarkomos – jokios netvarkos ar nešvaros.

 

„Greiti“ užkandžiai

Dar prieš kelionę pasidomėjau, ką verta paragauti Sicilijoje ir vienas iš pirmųjų pozicijų užėmė ryžių kukulis arancini su mėsos, sūrio ar daržovių įdaru. Jis formuojamas iš virtų ryžių ir verdamas aliejuje. Deja, nepasisekė, nes po intensyvios ekskursijų dienos, genama alkio susigundžiau nusipirkti „greito“ maisto užkandinėje ir susigadinau nuomonę apie arancini visiems laikams.

IMG_0528Atrodo gundančiai: konditerijos parduotuvėlės vitrina.

Tas pats nutiko ir su sicilietiškais saldumynais cannoli, kurie pardavinėjami ant kiekvieno kampo. Ir vėl „nepataikiau“ kepyklėlės su geru vardu – pyragėlis buvo pigiai saldus ir tiek. Kas kita skanėstas iš gurmaniškos parduotuvės – miniatiūriška, brangu, bet verta.

Lygiai kaip ir saldumynai iš marcipaninės masės – įvairiausių formų, spalvų, dažniausiai dekoruoti kaip egzotiški vaisiai – ir akims paganyti, ir skrandžiui pamaloninti.

IMG_0642Apgaulinga: ne vaisiai, o tradiciniai sicilietiški marcipaniniai skanėstai.

Besigrožėdami baroku Notos, Modikos ir Ragusos miestuose, neaplenkėme vietinių kulinarinių „garsenybių“ – šokolado ir ledų. Nors atrodo, kad ledai buvo orientuoti į masinio turizmo „skonį“.

Cefaru mieste paragauta bandelė su ledų įdaru pasirodė keistokai – ledai sau, bandelė – sau. Kodėl tai patiekiama kartu? Teko girdėti, kad ir pas mus buvo mėginta įvesti tokią ledų naujovę, bet nesėkmingai.

 

Saldžios, bet su dygliais

Visa Sicilijos sala nuklota dygiais opuncijų vaisiais. Jie taip gundančiai aplipę laukinius kaktusynus, kad prašyte prašosi nuraškomi ir paragaujami. Nesvarbu, kad galima ir nusipirkti (pavyzdžiui, kad ir mūsų prekybos centruose), bet juk norisi patirti „natūralią autentiką“. Deja, žygis į opuncijų plantacijas baigėsi tragiškai: pilni delnai smulkučių, beveik nematomų, bet labai piktų spygliukų. Antras ekspermentas irgi buvo nė kiek ne gudresnis, kai bandėme pasmeigę šakute nuraškyti vaisių, kad nereikėtų leisti rankomis – vis tiek, pjaunant peiliu, ant jo briaunų liko spygliukų, kurie prilipo prie vaisiaus minkštimo, o po to liko ant lūpų ir liežuvio. Hm-m, opuncija dieviškai saldi, bet antro tokio bandymo tikrai nebus.

 IMG_9954

Geriau nesiartinti: opuncijos – invazinis augalas, vietiniai gamtai pridarantis daug bėdos.

Vaisiai iš antikos laikų

Agridžento antikinių šventyklų slėnyje auga migdolų riešutai, kurie sunoksta liepos mėnesį. Rudenį dar galima rasti vieną kitą nukritusi riešutą ar nuraškyti nuo medžio, tačiau branduoliai jau gerokai sudžiuvę.

Rugsėjo pabaigoje sunokusios sultingos, saldžiarūgščio skonio juodojo šilkmedžio uogos, augančios šalia Agridžento Kolymbetros sode.

IMG_9940Egzotiškos daržovės: Kolymbetros sodas Agridžente

Šiame sode grožėjomės ir įvairių antikinių rūšių, dar nesunokusiais apelsinais, citrinomis, persimonais ir granatais. Čia pat augo kaip miškas cukrašvendrės, rozmarinų krūmai, mastikinės bei terpentininės pistacijos ir, žinoma, nuo senatvės suaižėjusiais kamienais alyvmedžiai.

Nors Sicilija garsėja raudonaisiais apelsinais (ir ypatingomis jų bei svogūnų salotomis), dažniausiai mėgavomės nepaprastai skaniomis vynuogėmis. Daug ir vynuogynų, o sicilietiškas vynas, pilstomas litrais, tiesiog puikus.

TAG

Palikite komentarą