Azija Katmandu Nepalas

Mirtis pagal kastas

2017 rugpjūčio 17

Katmandu prie Pashupatinath šventyklos į dangų kyla balkšvi dūmai. Tamsi ir drumzlina Bagmati upės srovė nuneša mirusiųjų pelenus ir laužo likučius. Gyvieji prausiasi ir meldžiasi: viskas gamtiška ir atvira, be raudų ir egzistencinio tragizmo.

 

Mirtis pagal kastas

Dar prieš keletą metų mirusiųjų kremavimo ritualą buvo galima stebėti tik nuo kito upės kranto. Dabar ši sakralinė vieta tapo prieinama visiems, kaip muziejus su bilietu. Iš Vakarų pasaulio atvykę turistai iš karto net ir nesuvokia, kad tai ne teatralizuota misterija. Krantine, šalia kurios dega laužai, žmonės vaikšto kaip pramogų alėjoje, įamžina savo šypsenas gyvybės ir mirties misterijos fone.

IMG_0492Gyviesiems ir mirusiesiems: anksčiau šį vieta buvo uždara, kremavimo ceremoniją buvo galima stebėti tik iš kitos kranto pusės. Dabar turistai patenka susimokėję už bilietą.

Prie šventosios Bagmati upės atvyksta piligrimai ne tik iš Nepalo, bet ir iš Indijos. Pashupatinath šventykla viena svarbiausių Nepale. Kiekvieno tikinčiojo pareiga atlikti garbinimo ritualą dievui Šivai, blogio naikintojui. Aukojamos gėlės ir vaisiai, taip pat gaidžiai, kartais ir ožiukai. Hinduistai šventyklos tarnautojui paduoda paukštį ar gyvulį, kuris aukoms perrėžia gerklę, krauju apšlakstydamas altorių. Mėsa panaudojama pagal paskirtį – čia pat išplaunama ir parnešama namo maistui.

Kiekvienas hinduistas svajoja, kad jo gyvenimo kelionė pasibaigtų Pashupatinath, nors kremavimo vietos įrengtos prie kiekvienos šventyklos, kurios pastatytos prie upės.

Net mirtis neištrina ribų tarp kastų – vienos kremavimo vietos skirtos karališkos šeimos nariams, kitos, irgi, „prestižinės“ – turtingiems, trečios tarnų ir darbininkų kastų atstovams. Prie upės, turistams ir piligrimams atviroje vietoje, kremuojami žemesniųjų kastų mirusieji.  Turtingieji su velionių palaikais atsisveikina be pašalinių akių.

IMG_0509 - Copy Atsisveikinimas: mirusiojo palaikai suvynioti į oranžinį audeklą.

Apsivalymas ugnimi ir vandeniu

Mirus žmogui, giminaičiai pirmiausia nuneša baltu audeklu apdengtus mirusiojo palaikus į Pashupatinath šventyklą (į ją turistai neįleidžiami). Tuo metu jau ruošiamas laužas. Ugnį užkurti gali tik mirusiojo sūnus. Jeigu šeimoje sūnaus nėra, tai laikoma didele nelaime.

Po apeigų šventykloje, artimieji nuvelka mirusiojo drabužius ir suvynioja kūną į oranžinį audeklą, atvira paliekama tik galva. Drabužiai sumetami į Baghmati upę.

IMG_0503 - CopyGyvenimo pabaiga: laužas paskęsta tirštuose dūmuose.

Giminės (tik vyrai) pakelia kūną nuo neštuvų ir apneša aplink sukrautą laužą tris kartus pagal laikrodžio rodyklės sukimosi kryptį. Kai mirusiojo palaikai padedami ant laužo, ir papuošiami gėlių girliandomis, vyriausias sūnus apeina aplink tris kartus, rankoje laikydamas degančią malką. Po to padega laužą virš velionio burnos. Tai svarbu, nes pagal hindų tikėjimą, žmogaus siela palieka kūną būtent pro šią kūno vietą.

Vos tik įsiplieskia ugnis, laužą apgaubia tiršti dūmai, nes kūnas uždengtas šiaudais, kurie sudrėkinami upėje. Pro juos mirusiojo kūno nematyti, o kai dūmai išsisklaido, palaikai būna pasidengę juodais pelenais, kurie susimaišo su medžio anglimi. Tarp malkų įspraudžiamas smilkalų maišelis, todėl aplink nesijaučia jokio slogaus kvapo.

IMG_0496 - CopyLieka tik pelenai: laužo ir palaikų likučiai sustumiami į upę.

Vis dėlto, nors vaizdas ir nėra atgrasus, ceremonijoje dalyvauja tik suaugusieji, vaikai lieka namuose.

Laužą prižiūri du artimi šeimos giminaičiai. Jie su ilgomis bambuko kartimis kursto ugnį, kad viskas iki galo sudegtų.

Kai kremavimas baigtas, giminės nusileidžia prie upės. Vyriausias sūnus nusivelka drabužius ir sumeta į upę. Tai simbolizuoja pradžią gedėjimo periodo, kuris tęsis metus laiko. Šiais drabužiais jis vilkės per visą gedulą.

Kol giminės atsisveikina su mirusiuoju, netoliese kiti prausiasi upėje, skalbia drabužius ir čia pat juos džiovina saulėje.

 

Nelieka nė pėdsako

Jaunas žmogus, plikai nuskusta galva, ramiai sėdėjo ant laiptelių ir žiūrėjo į upę, kol degė jo tėvo palaikai. Vakarietiškoje kultūroje būtų sunku suprasti tokią rimtį, tačiau hinduisto ramybė nėra šiurpi.

Mirtis – tai galimybė išsivaduoti iš amžinojo reinkarnacijos rato ir patekti į amžinąją būtį. Hinduistai tiki, kad po mirties žmogaus siela persikūnija į naują pavidalą – augalą, gyvūną ar žmogų. Sėkminga ar nesėkminga nauja reinkarnacija priklauso nuo karmos – tai viso gyvenimo geri ir blogi poelgiai.

Tam, kad sielos persikūnijimui niekas netrukdytų, ant žemės neturi likti ir pėdsako ankstesnio gyvenimo: visi pelenai ir laužo likučiai nustumiami į Bagmati, kuri įteka į hinduistams šventą Gango upę.

Nepale išpažįstamas ne tik hinduizmas, bet ir budizmas, kuris labiau paplitęs  kalnų vietovėse. Budistai taip pat degina mirusiuosius, jų atminimas įamžinimas akmeninėje plokštėje. Kalnų kaimeliuose mantromis išraižytos plokštės suremiamos viena į kitą – tokios vietos apeinamos iš kairės pusės. Ypatingai nusipelnę budistų palaikai vietoj kremavimo mumifikuojami. Palaikai paguldomi į stupas, nuo kurių į visas šalis plazdena maldų vėliavėlės, skleisdamos mantrų energiją.

IMG_1155Atsisveikinimo ženklas: simboliniai kapai prie budistų vienuolynų.

Neišsenkantis pragyvenimo šaltinis

Sakrališkas mirusiųjų atsisveikinimo vietos ribas nutrina ne tik bilietus nusipirkę lankytojai, bet ir vietiniai, kurie čia pat, už tilto per upę, „uždarbiauja“. Prie šventyklų nuobodžiaudami guli šventieji sihdu, apsisiautę spalvingais drabužiais ir ryškiai išsipaišę kaktą ir nosį. Ne mažiau išraiškingos ir šukuosenos – ilga žila barzda, į kuodą susukti plaukai, puošti blizgančiomis „karūnomis“. Ausyse tilindžiuoja kabantys rytietiškos simbolikos auskarai. Jų mieguistumas tuoj pat išgaruoja, kai pamato į juos nukreiptus fotoaparatus. Pašoka, kviečia nusifotografuoti kartu. Žinoma, ne veltui. Neišsenkantis pragyvenimo šaltinis.

IMG_0538 - CopyaSpalvingi ir šventi: malonus pragyvenimo šaltinis.

Už skverno tampo ir vaikas, tačiau neprašo išmaldos. Jis klausia, iš kokios esu šalies, pademonstruoja puikias geografijos žinias ir prašo lietuviškos monetos, nes renka kolekciją.

Turistai nuo tilto mėto rupijas ir tuoj pat jas su virve bei magnetu žvejoja vaikai. Vos tik pasirodo policininkai, vaikiščiai skuodžia šalin. Vienam nepavyko pasprukti, todėl turėjo atsisveikinti su „darbo įrankiais“.

 

Gyvenimas ir mirtis

Visas šis gyvųjų chaosas nesutrikdo mirties misterijos rimties. Emocinį įspūdį dar labiau sustiprina kitoje upės pusėje į kalną besitęsiantis šventyklos kompleksas. Platūs laiptai veda aukštyn: vienoje vietoje senutė trinasi nugara į sienos akmenis, atlikdama kažkokį maldos ritualą. Šalia indų šeima linksminasi – nuo vienos laiptų pusės užsimerkę vaikai eina iki kitos ir ištiestomis, delnais suglaustomis rankomis stengiasi pataikyti į skylę sienoje. Visi linksmai krykštauja ir ploja, jeigu pavyksta.

Viršuje tarp šventyklėlių, nuo laiko apaugusių žaliomis samanomis ir apsiraizgiusių milžiniškų medžių šaknimis, siautėja beždžionės, nekreipdamos dėmesio į žmones. Vienos šventyklėlės angoje pasirodo moteris, nešdama indus vandens.

IMG_0602Gyvybės ratas: apleistose šventyklose šalia mirusiųjų miesto gyvena žmonės.

Paskui ją bėga žaisdami vaikai. Mirusiųjų mieste yra ir gyvųjų. Pashupatinath – tai vieta, kur gyvenimas susiduria su mirtimi.IMG_0460 - Copy

Be liūdesio: Pashupatinath senelių namų gyventoja.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą