Azija Kamčiatka

Kamčiatka – rūkstantys ugnikalniai ir laukinės meškos

2017 spalio 26

Regina Jakučiūnaitė–Kubertavičienė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorė, alpinistė, turistinių žygių organizatorė ir vadovė, kelionėms atidavė visą gyvenimą. Išmaišiusi Europos ir Azijos kalnus, vis sugrįžta į Kamčiatką, kuri pakeri didingu grožiu.

Turistai atranda Petropavlovską

Jau penktą žygį Kamčiatkoje surengusi Regina Jakučiūnaitė–Kubertavičienė sako, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi savo uždavinius: „Mano misija – lankyti svetimus kraštus ir apie juos pasakoti žmonėms. Dar studijų metais skaičiau žymaus rusų keliautojo Stepano Krašeninikovo knygą „Opisanije zemli Kamčiatki“, parašytą 1756 m. Tai išsamus šio krašto tyrinėjimas, kuris neprarado vertės iki šių dienų. Norėjau patyrinėti šią nuostabią žemę, pirmiausia, turistines galimybes, maršrutus. Žinoma, viliojo nepaprastai įspūdinga ir didinga Kamčiatkos gamta, aktyvūs ugnikalniai. Geografiniu požiūriu tai labai įdomus kraštas. Yra ir įvairių laukinių žvėrių, paukščių“.

Viena įspūdingiausių Kamčiatkos vietų – geizerių slėnis buvo suniokotas, kai užpylė purvo nuošliauža. Bet pastaruoju metu geizeriai vėl prasimušė, ten vėl organizuojami žygiai, galima nuskristi malūnsparniais. Nuo seno šioje vietoje buvo įrengtos vietinių gyventojų koriakų gydyklos, ten veda senieji takai. „Iš tiesų, slėnis labai įspūdingas, tarsi ištapytas gamtos visa gama nepaprasto grožio spalvų“, – žavisi žygių vadovė.

Pasiekti Kamčiatką nėra sudėtinga – lėktuvas skrenda iš Maskvos iki Kamčiatkos Petropavlovsko. Tai laisva ekonominė zona, žmonės gyvena gerai. „Kai teko lankytis anksčiau, šiame mieste buvo tik keli mikrorajonai. Dabar miestas labai išsiplėtė, išgražėjo, išdygo daug prekybos centrų, nutiesti geri keliai. Maršrutiniai autobusai, kuriais galima nuvažiuoti iki vulkanų zonos, kainuoja nebrangiai. Galima ir iš anksto internetu užsisakyti turistines paslaugas – patogiomis mašinomis nuveža į reikiamą vietą. Turistinės firmos organizuoja komercinius žygius“, – pasakoja Regina.

Pastaruoju metu Kamčiatką pamėgo vokiečių ir prancūzų turistai, lietuvių grupė sutiko ir latvių.

Reikia saugotis meškų

Pasak žygių vadovės, Kamčiatkoje vietiniai žmonės labai draugiški ir paslaugūs – taip buvo nuo seno, nes gyvenant taigoje be savitarpio pagalbos būtų sunku išgyventi. Pastaruoju metu Petropavlovske verda tikras tautų katilas – be vietinių gyventojų, daug rusų, taip pat gyvena ukrainiečiai, totoriai, baltarusiai. Paslaugų, turizmo sferoje įsitvirtina uzbekai. „Žmonės visada pasirengę padėti ir dėl to šiame krašte yra saugu. Kita vertus, saugiu šį kraštą būtų sunku pavadinti, nes yra didelė meškų populiacija. Keliautojams reikia būti atsargiems – už laukinius gyvūnus niekada negali garantuoti“, – teigia Regina.

Su meškomis teko susidurti ir žygeiviams iš Lietuvos. Pasak Reginos, tokiais atvejais reikia nepamiršti, kad esi įsibrovėlis į jų teritoriją. Meška puola tik tuomet, jei yra sužeista arba alkana. Kadangi meškos yra visaėdės, vasaros metu joms badauti netenka – aplink daug uogų, upėse gausu lašišų. „Pamačius mešką, geriau ją aplenkti iš tolo, apeiti didžiuliu lanku ir neturėtų kilti jokių problemų“, – pataria žygių vadovė.

Lavos plyšiuose kepė lašinukus

Kamčiatkoje ugnikalniai yra aktyvūs, todėl žygis psichologiškai nebuvo lengvas. Didžiųjų ugnikalnių rajone stūkso didžiausias Eurazijos vulkanas Kliučių Sopka, kurio aukštis 4750 m. „Anksčiau jį teko matyti vos vos berūkstantį, bet pernai vasarą jis išveržė kaip reikiant. Stebėjome saugiu atstumu tą šiurpų grožį. Lava bėgo į kitą pusę, atrodė, kad nebuvo labai pavojinga“, – pasakoja Regina.

Kitas ugnikalnis – Bevardis, tik 1500 metrų aukščio, anksčiau buvo išsprogęs krateris, dabar užaugo naujas kupolas – pastoviai dunda, rūksta, mėto akmenis. Plokščiasis Tolbačikas (3057 m.) irgi buvo išsiveržęs prieš keletą metų. „Ten susidarė didžiulis, aštuonių kilometrų pločio skersmens lavos laukas. Mes dar radome neatvėsusių vietų ir juokaudami ant lazdų pasimovėme lašinukų gabalėlį ir pasičirškinome. Tokių didingų reginių Kamčiatkoje nestinga“, – šypsosi žygeivė.

Apie bundančius vulkanus turistai perspėjami. Visa informacija greitai atsiranda internete – lietuviai visą laiką sekė naujienas.

Į kalnus tik patikrinti žmonės

Žygis truko 24 dienas – šiam laikotarpiui reikėjo apsirūpinti maistu. Svoriai susidarė nemaži, todėl buvo suplanuota pasidaryti maisto sandėlius, palikti dalį maisto. „Ėjome trijų dienų atkarpą, pasiėmėme maisto po tris kilogramus, o likusį paslėpėme. Kito sandėlio įsirengti negalėjome, nes neįsivaizdavome, kad toks platus ir taip sunku bus pereiti lavos lauką. Teko nešti visą svorį – moterų kuprinės svėrė 28 kilogramus, vyrų – gerokai per 30 kg. Tai nebuvo lengva“, – pripažįsta žygio vadovė.

Regina sako, kad į žygius kviečia tik tokius žmones, su kuriais jau teko keliauti: „Mūsų grupės branduolį sudarė vieno žygio po Tian Šanį dalyviai. Vieną vakarą sėdėdami palapinėje kalbėjome apie būsimus maršrutus – vienas vaikinas pasakė, kad jo tėvelis kažkada jaunystėje keliavo po Kamčiatką, norėtų ten nuvykti ir jis. Problemų nėra – jei suplanuosim, tai ir padarysim. Buvo pakviesti ir pažįstami iš kitų kalnų žygių, visi puikūs mano kelionių draugai. Nerizikuočiau eiti į tokį sudėtingą žygį su nežinomais žmonėmis. Sunkiomis sąlygomis žmogus pasikeičia, neadekvačiai elgiasi. Jį gali užvaldyti baimė, kilti panika. Man kažkada teko vadovauti nepažįstamai kompanijai Kaukaze. Nuo to laiko padėjau tašką. Džiaugiuosi šio žygio  kelionių draugais. Jie padėjo įgyvendinti mūsų visų svajonę.“

Trankėsi žaibai ir klaidino rūkas

Kamčiatkoje kiekvieną dieną teko patirti ekstremalių situacijų. „Praeina diena ir džiaugiesi, kad viskas baigėsi gerai“, – juokiasi Regina. Pirmiausia, buvo sunku fiziškai. O dar prisidėjo įvairios gamtos stichijos. Pakeliui į Plokščiąjį Tolbačiką, besiruošdami nakvynei žygeiviai staiga pamatė atslenkančius baisius audros debesis. Vos tik spėjo sulysti į palapines, prasidėjo pragariška perkūnija. Laimei, kad iš vienos pusės stovyklos buvo vienas aukštas gūbrys, iš kitos pusės – kitas. Būtent taip ir reikia saugotis nuo perkūnijos. Žaibai vienas po kito talžė aplinkines viršūnėles, perkūnijos trenksmai užgulė ausis. „Visus geležinius daiktus padėjome toliau, niekam neleidau lysti iš palapinės, kad netaptų perkūnsargiais. Tai buvo didingas grožis“, – prisimena Regina.

Eidami numatytu maršrutu, grupė norėjo sutrumpinti kelią, bet pasitaikė labai sudėtingas reljefas – didžiulės griovos. Teko tirpstančiais ledynais 300 metrų kilti aukštyn ir vėl leistis žemyn – tempiant dideles kuprines tai buvo labai sunku.

Kita kartą užėjo toks rūkas, kad gali kabinti kaip šaukštu, už trijų metrų nieko nesimato. „Bet blogas oras vargino gal tik tris dienas, visą žygio laiką laiką švietė saulė“, – džiaugiasi vadovė.

Palapinė ant šiltos lavos

Nutolus nuo Kliučių Sopkos ugnikalnio kelis kilometrus, staiga jis paleido tirštus dūmus. Laimei, vėjas juos nunešė į kitą pusę. „Iš tiesų, tokiais momentais prisimeni posakį, kad likimas – Dievo rankose. Žiūrėjome į tą išsiveržimą su didžiausiu siaubu. Kaip tik į tą pusę turėjome nusileisti. Jeigu ten būtume ėję, būtume užtroškę sieros vandenilio garuose. Teko skubiai keisti maršrutą“, – sako Regina.

Teko stebėti ir kitus įdomius gamtos pokyčius. Po intensyvaus išsiveržimo, kalnas nurimo, bet naktį kilo pūga, privertė daug sniego. Toks oro pasikeitimas buvo labai netikėtas, nes 3,5 kilometrų aukštyje šalta nebuvo. Kitą dieną žygeiviai palaukė, kol oras nurims ir ekstremaliai leidomės žemyn – ledynais per plyšius. „Delsti nebuvo galima“, – teigia vadovė.

Dar vienas linksmas nuotykis – netyčia palapines pasistatė ne ant ledyno, o ant lavos nedidelio lauko. „Naktį jaučiu, kad iš apačios karšta. Pasirodo, kad įsirengėme nakvynę ant lavos, kuri ne visai atvėsusi. Pradėjau šūkauti, ar visi gyvi – juk galėjo sklisti nuodingi garai. Kitose palapinėse žygeiviai buvo nepatenkinti – ko ten triukšmaujate, miegoti neleidžiate, taip šilta miegoti…“ – juokiasi Regina.

Kompasas, žemėlapis ir gera orientacija

Keliautoja sako, kad jos gyvenimas labai įdomus. Ji turi kelias specialybes – anksčiau dėstė Vilniaus kolegijoje kelionių geografiją. Taip pat ji žurnalistė, dailininkė, Lietuvos keliautojų, alpinistų sąjungų narė. „Visa mano veikla susijusi su kelionėmis“, – sako R. Kubertavičienė.

Regina pradėjo keliauti dar studijų laikais Vilniaus universitete: „Sovietiniais laikais vienintelis džiaugsmas man buvo keliauti į kalnus, į užsienį išvažiuoti negalėjau. Išvaikščiojau visus Tarybų sąjungos kalnus, taip susikaupė daug patirties. Žygiuose svarbu gera orientacija – dabar pasitarnauja šiuolaikiniai navigacijos prietaisai, tačiau jie rodo tiesią liniją, ne kliūtis. Todėl visada su savimi vežuosi kompasą, žemėlapį ir gerai veikiančią galvą ant pečių, daugiau nieko ir nereikia“, – tvirtina Regina.

Kalnuose R. Kubertavičienei teko lankytis daugybę kartų. Tian Šanyje buvo šešis kartus, Pamyre – keturis, Altajuje – devynis, buvo ir Urale, Altajuje. Ji dalyvaudavo ir slidžių žygiuose žiemos metu, per metus surengdavo tris žygius.

„Įstojau į Alpinistų sąjungą ir kartu su didele grupe kopėme į Monblaną – tai buvo nuostabu. Teko kopinėti ir Šveicarijos, Prancūzijos Alpėse, tačiau dažniau keliauju po Azijos kalnus“, – sako Regina.

Per visas keliones susikaupė didelis nuotraukų archyvas. „Turiu didelį archyvą juodai baltos fotografijos, neblogai įsisavinau spalvotą fotografiją, dabar dirbu su skaitmeniniais formatais. Gal kada nors susitvarkysiu, jeigu likimas man bus palankus. Šį darbą atidedu laikotarpiui, kai negalėsiu eiti į kalnus“, – atvirauja R. Jakučiūnaitė–Kubertavičienė.

Šeima pritaria kelionių aistrai

R. Kubertavičienės žygių sėkmę lemia gera kompanija, artimi dvasia žmonės, bendraminčiai, panašios estetinės, moralinės vertybės ir bendravimas: „Mano mylimiausi ir artimiausi žygio draugai, su kuriais 25 metus bendravome ir keliavome. Bet kaip ir paprastai būna, tokios kompanijos išyra – vieni išvažiuoja gyventi į užsienį, kitiems neleidžia sveikata ar pasirenka kitas veiklas.“

Regina norėtų suorganizuoti kopimą į Denalį (Makinlį) viršukalnę, tačiau reikia turėti gerą kompaniją. Tai pat ji svajoja apie žygį Anduose, norėtų nuvykti prie Baikalo. Traukia ir Kaukazas, tik ten daug kartų būta, bet kas kart randi kažką naujo, šis regionas visą laiką įspūdingas ir nepakartojamas. „Maršrutų yra, bet žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi“, – teigia R. Kubertavičienė

R. Kubertavičienė išauklėjo tris vaikus ir džiaugiasi, kad šeimoje sulaukia palaikymo savo veiklai. Sūnus Saulius, šiuo metu dirbantis ir gyvenantis Japonijoje, su mama dalyvavo žygyje Altajuje, Pamyre, Kaukaze, su slidėmis šliuožė Urale. „Labai smagu, kai žygyje šalia yra artimas žmogus“, – sako žygeivė.

Dukrą Simoną turizmu sudomino jos mokytoja Roza Miliajeva, kuri savaitgaliais organizuodavo baidarių žygius. „Ir man teko kartu su dukra plaukti Merkio, Ūlos, Žeimenos upėmis, didžiuoju žiedu Ignalinos rajono ežerais“, – sako Regina Kubertavičienė. Sūnus Povilas keliauja savarankiškai.

„Gyvenimas žavus, nes yra kelionės, didžiausias turtas, norisi pažvelgti, kas yra už horizonto“, – sako Regina Jakučiūnaitė–Kubertavičienė.

 

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą