Afrika Etiopija

Etiopija – neatrastas deimantas

2017 spalio 26

 Autentiškumą išsaugojusios Etiopijos gentys nėra labai svetingos, bet su atvykėliais bendrauja, nes pelnosi iš turizmo. Grupė iš Lietuvos pasiekė atokias vietas, o juos lydėjo ginkluota apsauga. (nuotraukos iš „www.xgenomas.lt“)

Apsilankė trečią kartą

„Pirmą kartą į Etiopiją nuvykau dviese su žmona Regina. Ji buvo šios kelionės iniciatorė, nes norėjo sukurti įspūdingų foto portretų. Etiopija – viena iš nedaugelio vietų žemėje, kur dar galima pamatyti autentištų genčių. Kelionė buvo didelis iššūkis, nes nepavyko rasti lietuvių, kurie galėtų pasidalinti patirtimi. Manau, kad buvome vieni pirmųjų lietuvių turistų, apsilankiusių Etiopijoje“, – prisimena vilnietis Tomas Baltušis.

Šalis taip sužavėjo, kad norėjosi šį neatrastą deimantą parodyti ir kitiems. Antrą kartą į Etiopiją Tomas išvyko su draugais iš keliautojų klubo „Xgenomas“ – viso 18 žmonių. Trečioji kelionė vyko šių metų vasario mėnesį. Didelę kelionių patirtį turinti viena iš grupės kaunietė Laima Vaitkevičiūtė sako, kad kultūrinio šoko nepatyrė, bet praturtėjo nepakartojamais įspūdžiais.

Atskridus į Adis Abebą, oro uoste reikia praeiti Ebolos viruso kontrolės postą – į kaktą įremia prietaisą, panašų į pistoletą – tikrina, ar keliautojas nekarščiuoja. Sostinės gatvėmis važinėja mėlynai dažyti rusiški „Žiguliukai“ ir triračiai „tuktukai“ kaip Indijoje. Daugiaaukščiai namai statomi be kranų, tik su mediniais pastoliais. Lietuvių grupė apsilankė Merkato turguje, kur gyvenimas verda visomis spalvomis. „Turgaus nei galo, nei krašto nematyti. Čia žmonės prekiauja ir gyvena. Skurdžios lūšnos, bet ant stogo – palydovinės antenos. Teko pasivaikščioti ir siaubingai atrodančiame kvartale, bet pro vienas praviras duris pamačiau, kad viduje prabangūs kambariai, aksominiai baldai“, – stebisi Laima.

„Šalyje gyvena 90 milijonų žmonių, save vadinantys „habeiša“. Mūsų akimis neapsakomai nuskurdę, alkani, pusnuogiai, basi, kenčiantys nuo nepritekliaus, bet laimingi. Nematėme nė vieno liūdno veido. Teko priprasti ir prie dėmesio – mūsų balta oda išsiskiria juodoje minioje, nuolat lydi žvilgsniai ir šūksniai“, – pasakoja Tomas. „Kol vaikščiojome po turgų, prisistatė vaikai, kiekvienam po du. Jie įsikabino į rankas ir nepaleido. Vaikų delniukai prakaituoja, tai daviau savo vieną pirštą. „Mano“ vaikas nieko neprašė, tik sekiojo iš paskos“, – prisimena Laima.

 

Nacionalinis patiekalas nesužavėjo

Vakare lietuvių laukė vaišės restorane. L. Vaitkevičiūtė juokauja, kad pirmą ir paskutinį kartą paragavo nacionalinio patiekalo. Tai rūgštoko skonio duonos paplotėlis, ant kurio sudėti įvairūs priedai, dažniausiai iš daržovių. Paplotėlį laužai rankomis ir kabini pagardus. „Man nepatiko. Bet labai skani mėsa – aviena, jautiena. Kelionės metu mūsų vairuotojas turguje nupirko gyvą ožką, ją paskerdė ir iškepė ant ugnies fantastiško skonio patiekalą. Žygio per kalnus metu mus palepindavo kelionės vadovas Tomas, kuris labai skaniai gamina. Jis prisipirko įvairių pipirų, pomidorų, prieskonių. Kai išvirė košę su šviežiais česnakais, tokios skanios dar nebuvau ragavusi“, – šypsosi Laima.

Etiopija garsėja ir kavos plantacijomis, galima pamatyti, kaip ji ruošiama. Ilga ceremonija ir kavos virimas. Šviežios pupelės paskrudinamos, duodama pauostyti jų aromato. Po to malamos, tiksliau sugrūdamos mechaniniu būdu. Kava verdama lėtai ant žarijų aukštuose moliniuose induose. „Kava fantastiško skonio ir aromato“, – sako Laima. Nepaprasto skonio ir šviežiai spaustos 3–4 spalvų sluoksnių sultys. Dar viena gėrimas, kurio visur gali nusipirkti – alus „St. George“. Laima sako, kad šaldytuvus su alumi matė net nuošaliame kaimelyje iš vytelių surestame namelyje…

Keliautojai lankėsi ir žuvies turguje. Tiesą sakant, vaizdas apetito nežadino – iš žuvies išpjauna nedidelį gabalėlį filė, o likusią meta po kojomis. Ragavo ir žuvienės iš puodelių, kurie nežinia, ar kada buvo plauti… Net vietiniai stebėjosi, nes retas užsienietis ryžtasi valgyti tokiomis sąlygomis. Virtuvės, kur kepa žuvį, geriau iš viso nematyti… Nepaisant to, Laima tvirtina, kad nė karto nebuvo sunegalavusi. Tiesa, gerai, kad prieš kelionę pasiskiepino nuo hepatito ir kitų užkrečiamų ligų.

Kalnų upės išdžiuvusios

Lietuviai įveikė keturių dienų žygį Simeno nacionaliniame parke. Aštuonių keliautojų grupei buvo privaloma pasisamdyti du ginkluotus apsauginius ir gidą per kalnus. „Kalnuose naktį šalta, o jie miegojo lauke, apsikloję skraistėmis. Viena jų susirgo, pradėjo karščiuoti. Davėme vaistų, atsargines šiltas kojines, kad neitų basas, įsispiręs į batus. Bet jis vis tiek kojinių neužsimovė, „taupė“, – stebisi Laima.

Kalnų peizažas išvagotas giliais kanjonais, tarpekliais, be ryškesnių viršūnių. Vandens pakeliui niekur nebuvo, upės išdžiuvusios, jo atsargas reikėjo neštis. Iš pradžių nusiteikę patys nešti kuprines, keliautojai vėliau nusprendė samdyti arklius.

Po kalnų žygio vėl grįžus į miestą, lietuviai rado net tam tikrus viešbučio privalumus. Pasak Tomo – buvo net internetas ir elektros rozetės, tiesa, dušo kabinoje. Bet telefonus vis tiek pasikrovė, prieš tai supakavę juos į polietileno maišiukus.

Lietuviai pasisamdė visureigius ir pasuko į atokias vietoves, kur gyvena nuo civiliacijos nutolusios gentys. Įdomu tai, kad trys mašinos buvo pažymėtos numeriais 1, 2, 3. Tokia tvarka ir važiavo dešimt dienų kelis tūkstančius kilometrų. Tai reiškė, kad antras ir trečias džipas visą laiką skendėjo dulkėse. „Bandėme užsidaryti langus, bet kondicionieriaus nėra, karštis toks, kad prakaitas purvinais lašais ritosi per veidą“, – prisimena Laima.

Nepaisant to, keliautojus žavėjo pakeliui besikeičiantys Afrikos gamtovaizdžiai. O kur dar pakelėje įsigyti vaisiai – bananai, avokadai, mango. Kelyje stebino daugybė žmonių, kurie eina pėsčiomis. Jų virtinės traukė ir su gyvuliais, ir su nešuliais. Vietiniai iš tolo pamato važiuojančius užsieniečius ir pasitinka pakelėje išdėlioję suvenyrus.

Neišvengiamas kultūrinis šokas

Suri genties Kibiš kaime į mašiną įsėdo policininkas. Be jo apsaugos toliau negalima. Policininko ausys su didele skyle, nukarusios iki pečių, bet apsirengęs tvarkingai.

Abipus Omo upės gyvena dvi gentys Surma ir Mursi, tačiau Surma sunkiau pasiekiama, rečiau lankoma turistų, todėl labiau išsaugojusi autentiškumą ir pirmapradį žavesį. „Vyrai aukšti, apynuogiai arba nuogi, ant kūno išsipjaustę ir išsipaišę įvairiausių ženklų, dažniausiai nešini „kalašnikovais“. Moteriškių lūpos ir ausys skylėtos. Netgi labai skylėtos, prikištos molinių plokštelių“, – pasakoja Tomas.

Vietiniai noriai pozuoja, demonstruoja savo gyvenimo būdą. Kol lietuviai vaikštinėjo po kaimelį, genties žmonės išsipaišė kūnus baltais dažais, žodžiu, surengė šventinį pasirodymą. Laima sako, kad už pozavimą vietiniams reikia mokėti, bet lietuviai išvengė dosnių arbatpinigių. Kai reikėjo išvažiuoti, čiabuviai sustojo abipus kelio ir grėmingai šūkčiojo daužydami į žemę lazdomis. Nebuvo labai jauku. Tuo labiau, kad artėjo vakaras, netoliese reikėjo įsirengti stovyklavietę. Vairuotojai sulindo į mašinas ir užsirakino. Lietuviai bandė save drąsinti vaišindamiesi alumi ir traukdami dainą apie dzūkus girių karalius. „Keistas jausmas, kai aplink šimtai kilometrų laukinės savananos ir nė vieno supermarketo. Tamsoje sutinkome vietinius, kurie reikalavo išpirkos. Pavyko susitarti, bet naktį pamatėme degančią savaną. Vietiniai degina žolę, padegė ją ir netoli mūsų palapinių…“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi Tomas. Beje, jam teko patirti ir vietinių gražuolių viliones – viena priėjusi praskleidė savo „suknelę“ (audiniu apsijuosia nuogą kūną tiek vyrai, tiek moterys) ir parodė ornamentą ant šlaunies: paėmė už rankos ir norėjo nusivesti į savo namelį. „Be jokių ceremonijų. Pagal statistiką, 70 proc. moterų apipjaustomos, kad būtų ramesnės“, – šypsosi Tomas.

 

Jaunikio įšventinimo ceremonija

Viena įspūdingiausių Hamerių genties šokinėjimo per jaučius ceremonija, kurioje šoka ekstazės apimtos moterys, dunda žemė, prie kojų pririšti skambaliukai. Stebina moterų nugaros, išvagotos giliais krūvinais randais. Jos išsirenka iš būrio jaunuolį, įteikia jam rykštę ir pūsdamos dūdą, prašosi plakamos. Kuo daugiau randų, tuo daugiau dėmesio… Visa tai turi prasmę: kai tėvas nusprendžia, kad sūnui laikas vesti, įteikia jam virvelę su 10 mazgų. Tiek liko dienų iki šokinėjimo per jaučius ceremonijos. Iki jos jaunikis su draugais atsiskyręs atgyvena savanoje, misdamas jaučio krauju ir medumi. Į ceremoniją sukviečiamos giminės iš jaunikio motinos ir tėvo pusės. Moterys iš motinos pusės pasipuošia spalvotu diržu ir skambaliukais ant kojų. Jos ir prašosi būti išplaktos, taip parodydamos prieraišumą jaunikiui. „Įdomu tai, kad vyrai nenori smarkiai kirsti, bet jei pliaukšteli švelniai, moterys būna labai nepatenkintos, pyksta. Prieš kirtį kūną apsinuogina, ir šokinėja prieš vyrą tol, kol gauna į „kailį“. Vieną mačiau nėščią, didelis pilvas jai netrukdė išreikšti vyrui „pagarbą“, – stebisi  Laima.

Plakimo ceremonija trunka 4–5 valandas. Po to suvaromi jaučiai, juos apjuosia skambaliukais triukšmą keliančios, ratu trepsinčios moterys. Jaunikio draugai laiko jaučius – vienas už uodegos, kitas už šnervių. Visiškai nuogas jaunikis įsibėgėja ir turi peršokti nenukritęs ant žemės per keturias jaučių nugaras.

Po ceremonijos jaunikis su draugais du mėnesius gyvena savanoje ir po to veda nuotaką, kurią jam išrinko tėvas. Jei turi turto, gali vesti antrą, trečią kartą, tuomet jau nuotaką išsirenka pats.

Keliautojus visą kelią lydėjo vieną už kitą gražesnės beždžionės – vikrios ir drąsios. Akimirkai palikus mašinos dureles neuždarytas, nukniaukė ledinukus. Laukinės gamtos matė ir daugiau – upėje plaukiojančius krokodilus, pelikanus.

„Paskutinę dieną sostinėje apsigyvenome normaliame viešbutyje. Ir Adis Abeboje yra tvarkingų gatvių bei namų“, – tvirtina Laima Vaitkevičiūtė. Bet Etiopija išlaikė savo „stilių“ iki paskutinės akimirkos: po džipu keliautojai pamatėme palindusį milžinišką vėžlį.

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą