Europa Ispanija

Dviračiais piligrimų keliu

2017 rugpjūčio 18

Kauniečiai Agnė Zubkovienė ir jos draugas Donatas dviračiais numynė garsiuoju šv. Jokūbo piligrimų keliu Ispanijoje. „Tokioje kelionėje sustiprėji fiziškai ir dvasiškai, praplėti komforto ribas ir supranti, kiek nedaug žmogui reikia“, – sako keliautojai. (Agnės Zubkovienės nuotraukos)

Ispanijos įkalnės šokiravo

Pasirinktas 900 kilometrų maršrutas „Camino del Norte“ per 14 dienų kalnuotais Ispanijos keliais – nemenkas žygis dviratininkei, kuri neturi daug patirties. „Nors dviračiu važinėju daugiau nei draugai – kelis kartus per savaitę, bet tik komfortiškomis Lietuvos sąlygomis, kur nėra kalnų. Ši kelionė buvo mano draugo svajonė. Jis prikalbino, kad nebus sunku – juk Lietuvoje ne kartą įveikiau atstumą nuo Klaipėdos iki Nidos. Planavome tiek numinti ir Ispanijoje, tik kasdien. Išvykau praktiškai nepasiruošusi. Negalvojau, kad ten bus tiek stačių įkalnių. Pirmą dieną susidūriau su šia realybe ir buvau šokiruota, bet teko susitaikyti“, – prisimena Agnė.

Donatas labiau patyręs dviratininkas, išbandęs ir ekstremalių maršrutų – per vieną dieną nuvažiavo nuo Kauno iki Klaipėdos. Bet ir jis savęs nelaiko profesionalu – dviračiu gali keliauti kiekvienas.

Iš Lietuvos Agnė ir Donatas dviračius vežėsi automobiliu, beveik 2,5 tūkstančių kilometrų į vieną pusę: žygį pradėjo Ispanijos Irunu miestelyje, kur mokomoje aikštelėje paliko mašiną. Iš galutinio taško Santjago de Kompostela mieste planavo dviračius atgal persivežti autobusu, tačiau kaip tik tomis dienomis vyko autobusų vairuotojų streikas. Traukiniu irgi nepavyko grįžti, nes visi bilietai buvo žaibiškai išpirkti kelioms dienoms į priekį. Teko priimti kitą sprendimą –  grįžti išsinuomotu automobiliu.

Nuo perkaitimo sproginėjo kameros

Jeigu kas nors norėtų važiuoti šiuo maršrutu, Agnė pataria nusigabenti dviračius lėktuvu – taip greičiau ir pigiau nei važiuoti savo transportu, mokėti už stovėjimą.

Vežti dviratį Ispanijoje autobusu paprasčiau, nei traukiniu, nes į vagoną galima įkelti dviratį tik su medžiaginiu gaubtuvu – jį vežiotis papildomos išlaidos ir svoris.

Artėjant prie finišo, kai jau aišku, kada pasieksite Santjago de Kompostelos miestelį, geriau iš anksto užsisakyti autobuso bilietą. Dviračius veža ne visi autobusai ir tik ribotą kiekį.

Dviratį galima nuomoti ir vietoje, tačiau už dvi savaites tektų nemažai sumokėti. Yra ir kita problema: viena keliaujanti amerikiečių šeima pasakojo, kad iš nuomos punkto paimti dviračiai po kelių dienų kelionės pradėjo byrėti.

Remonto nepavyko išvengti ir keliaujant su savo dviračiais. Pagrindinė bėda – leidžiantis nuo kalnų kameros taip įkaisdavo, kad vidinėje pusėje atsirasdavo skylutės ir sprogdavo. „Keliai puikūs, bet tekdavo keisti kameras dėl perkaitimo. Vėliau įgijome daugiau patirties ir nusileisdavome minimaliai stabdydami“, – sako Agnė. Keliautojai vežėsi ir daugiau atsarginių detalių, bet to daryti nebūtina, nes pakelės miesteliuose galima rasti dviračių taisyklų ir specializuotų parduotuvių.

Gelbėjo lietuviškas išradingumas

Dviratininkams pavyko susikrauti į kelionę tik pačius būtiniausius daiktus ir drabužius. Savo krepšių jie nesvėrė, bet Agnė mano, kad jos kuprinės svoris buvo apie 10 kilogramų, o draugo – apie 15 kg.

„Kai nereikia tempti kuprinės ant pečių, leidi sau pasiimti daugiau daiktų. Mums pavyko protingai susidėti bagažą, nes prieš kelionę skaitėme daug piligrimų patarimų. Praktiškai visus drabužius ir daiktus panaudojome, nieko nereikalingo nepaėmėme. Gal tik trūko geresnių drabužių nuo lietaus – šešias dienas iš eilės lijo. Bet išgelbėjo lietuviškas išradingumas – apsigaubėme skraistėmis nuo lietaus, o batus apsivyniojome polietileniniais prekių maišeliais – kojos liko sausos“, – juokiasi Agnė.

Nors kartais lietinga diena geriau, nei beveik 40 laipsnių karštis. Teko patirti ir didelių vėtrų, audrų, važiuoti, kai vėjo greitis siekė 35 kilometrus per valandą. „Važiavome kaip per „Tour de France“ varžybas – du vyrai priekyje kaip priedanga nuo vėjo, o aš iš paskos. Buvo ir tokių dienų, kai mane stumdavo į kalną iš nugaros. Iš tiesų, vyrukams lengviau važiuoti, jie fiziškai stiprūs. O man reikėdavo gerokai pasistengti. Pasitaikė ir pusės kilometrų aukščio kalnų, į viršų serpentinais kildavome keturias valandas. Mažai treniruotai merginai – sunku. Kartais stumdavau dviratį, dažnai sustodavome ir pailsėti – juk tai nebuvo maratonas. Nuo kalno nusileisdavome per 15–20  minučių, tuomet jau aš važiuodavau pirma“, – pasakoja keliautoja.

Geriau toliau, bet saugiau

Agnė ir Donatas rinkosi asfaltuotus, saugius kelius, nors ir tekdavo įveikti didesnes įkalnes: „Įgijus daugiau patirties, dviratį lengvai suvaldydavome. Neteko nugriūti ar patirti traumą.“

Didžioji dviratininkų kelio dalis sutapo su pėsčiųjų piligriminiais keliais. Kartais atkarpos išsiskirdavo – pėstieji eina tiesiausiu keliu per miškelį, žvyrkeliu ar akmenuotu taku. Pirmosiomis dienomis lietuviai bandė važiuoti ten, kur eina pėstieji, bet buvo sunku prasistumti dviračius. Dažniausiai keliai buvo pažymėti geltonomis rodyklėmis – vieni pėstiesiems, kiti dviratininkams.

Kokį kelią rinktis patardavo ir turistų informacijos centruose pakelės miesteliuose. Rekomendacijų negailėjo sportininkai, kurie važinėja su lenktyniniais dviračiais. „Dar patarčiau renkantis maršrutą per Google maps pasižiūrėti kelių aukštį, geriau apvažiuoti lanku, bet rinktis mažesnę įkalnę“, – sako A. Zubkovienė.

Šiauriniu Santjago de Kompostelos piligrimų keliu nėra daug keliaujančių dviratininkų. Dažniau važiuoja grupėmis vyresni žmonės, kurie už kelis eurus nusiperka paslaugą – jų bagažą nugabena iš vieno miestelio į kitą, o jie su dienos kuprinėle važiuoja dviračiais.

Užsimezgė tvirta draugystė

Nors ir nesutiko daug dviratininkų, Agnė džiaugiasi, kad su vienu keliautoju labai susidraugavo. Trečią kelionės dieną lietuviai susipažino su 63-ejų metų vokiečiu Arminu, kuris atmynė dviračiu iš Frankfurto. Jo dviratis kartu su visu bagažu svėrė daugiau nei 40 kilogramų, nes vežėsi visą žygio amuniciją, palapinę.

Arminas kiekvieną savaitę važinėja dviračiu po šimtą ir daugiau kilometrų, bet tokia ilga kelionė jam buvo pirmoji. Pasak Agnės, vokietis psichologiškai daug padėjo, pamokino vairavimo technikos, patarė kaip pramankštinti raumenis.

Prieš kelionę A. Zubkovienės sporto treneris patarė kuo dažniau pratempti keturgalvį šlaunies raumenį, nes minant dviratį jam tenka didelis krūvis. Tokiame žygyje nuvargsta ir nugara, skauda pečius, riešus – tekdavo pamasažuoti.

„Vyrai skausmo nejautė, tik aš skųsdavausi – kojas nuolat skaudėjo. Joms reikėjo vienos ar dviejų dienų poilsio, bet tokios prabangos neturėjome. Rytais darydavau kojų tempimo pratimus – pramankštindavau sustojusi dienos metu ir atvykusi į poilsio vietą vakarais. Išgerdavau magnio, kad mineralais aprūpinčiau raumenis ir jie atsipalaiduotų“, – žygio patirtimi dalijasi Agnė.

Agnę labai įkvėpdavo Armino pavyzdys – jei vyresnio amžiaus žmogus gali įveikti maršrutą, tai ir ji gali: „Abu su Donatu labai džiaugiamės šia pažintimi – kartu baigėme kelionę, susirašinėjame iki šiol.“

Džiugino maistas ir kainos

Ispanija keliautojus džiugino skaniu maistu ir geromis kainomis. Ryte lietuviai pasižvalgydavo kavinukių, kur nėra turistų, bet valgo vietiniai. Ispanai, ypač vyrai, mėgsta pusryčiauti kavinėse. Nacionalinis patiekalas – kiaušininis pyragas su bulvėmis ir kava su pienu kainuodavo 2,5 eurų.

Dienos metu nusipirkdavo Ispanijoje populiarių ilgų batonų – bagečių, šviežiai pjaustytos „chorizo“ dešros ar Serano kumpio, vaisių ir daržovių. „Kai važiuoji dviračiu, nuolat esi alkanas. Sustoji pailsėti, prasimankštini ir užvalgai. Gerai, kad iš Lietuvos atsivežėme javainių, nes Ispanijoje nėra didelio pasirinkimo, parduoda tik saldžius, suteikiančius mažai energijos“, – pasakoja Agnė.

Vakarienei daugelyje restoranų siūlomas specialus meniu piligrimams iš dviejų patiekalų – salotos, makaronai ar troškinys ir karštas patiekalas – mėsa, žuvis ar jūros gėrybės, taip pat desertas, gėrimas – vanduo ar vynas. Tokia vakarienė kainuodavo 10 eurų. Smagu kavinėje ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, susipažinti su kitais piligrimais.

Ne visi piligrimai valgo kavinėje, nakvynės namuose gaminasi vakarienę patys. Populiariausia patiekalas – makaronai: pigu, greita ir sotu.

Nakvynės egzotiškose vietose

Keliaujant piligrimų keliu, apsistoti galima trijų tipų nakvynės namuose, vadinamose albergėmis. Geriausios albergės – valstybinės, kuriose naktis žmogui kainuoja 5–6 eurus. Kitose albergėse už nakvynę turi paaukoti – tiek, kiek negaila. Trečio tipo nakvynė – privačios albergės, kurių kaina dažniausiai 10–12 eurų. Lietuviai porą naktų praleido ir viešbučiuose: „Jei valstybinėse albergėse nėra vietų, o privati žmogui kainuoja 15 eurų, tai geriau pasidomėti, ar nėra viešbučio kambario už 30 eurų.“

Valstybinės albergės labai įdomios, įkurtos pastatuose, kurie anksčiau turėjo visai kitą paskirtį. Keliautojams teko nakvoti buvusiame vienuolyne, teismo pastate, kur juos šiltai priėmė miestelio policijos darbuotojas, vieną naktį miegojo sporto salėje. Agnė ir Donatas buvo apsistoję ir  traukinių stotyje – pirmame aukšte laukiamasis, o antrame ir trečiame – nakvynės namai. Dar vieną naktį praleido moderniai įrengtame buvusiame sandėlyje – garaže.

Daugelis albergių darbuotojų dirba savanoriais be atlygio, patys daug keliavę kaip piligrimai ir mielai dalijasi įspūdžiais. Personalas labai nori bendrauti, daug ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus darbuotojų. Jiems malonumas padėti kitiems, padaryti gerą darbą – daug geriau, nei sėdėti užsidarius namuose.

Agnė šypsosi prisiminusi, kaip vienoje albergėje darbuotoja atėjo ant rankos užsimovusi vaikišką žaisliuką, su juo pakuteno kiekvienam skuostą ir palinkėjo saldžių sapnų. „Piligrimai labai mylimi, gerbiami ir laukiami“, – teigia dviratininkė.

Albergėse bendri miegamieji, kuriose 30–70 dviaukščių lovų, todėl lietuviai pasiėmė ausų kamštukų, nes galvojo, kad trukdys miegoti gretimose lovose knarkiantys kaimynai. Bet jų neprireikė – po dienos krūvio miegodavo taip giliai, kad nieko negirdėdavo.

Užimta visa diena

Agnė pasakoja, kaip atrodo piligrimų diena. Ankstyvą rytą, prieš penkias valandas, visi pradeda bruzdėti, keltis. Taupant vandenį, kai kuriuose albergėse rytais buvo draudžiama naudotis dušu. Be to, piligrimai stengiasi išeiti kuo anksčiau, kol ne taip karšta – išsivalo dantis, nusiprausia veidą ir į kelią. „Mes kaip dviratininkai išvažiuodavome beveik paskutiniai, eilių prausyklose nematydavome. Kartais spėdavome pusryčius pasigaminti greito paruošimo košę“, – pasakoja Agnė.

Pėstieji apie trečią valandą pradeda rinktis albergėse, dviratininkai kartais važiuodavo iki vakaro. Atvykus užsiregistruoji, padedi savo batus prie durų į specialiai tam skirtas lentynas, kad nebūtų kvapų viduje. Po to eini į dušą, skalbiesi drabužius, padžiauni lauke. Būdavo ir mokamos skalbimo mašinos, džiovyklos. Vakare būtinai reikia susirinkti drabužius, nes nuo rasos sudrėktų.

„Drabužiai visada švarūs, nes turi du komplektus sportinės aprangos. Susitvarkę vieni eina į parduotuves, ruošia vakarienę, kiti – vaikščioja po miestą, sėdi kavinėse. Dažniausiai albergės užsidaro 10 valandą vakaro. Vienos griežtai užrakina duris ir jei pavėlavai, gali tekti miegoti lauke ant suolo. Kai kurios buvo atidarytos visą parą, ar susitardavome, kad duotų raktą, pasakytų durų kodą. Dešimtą eiti miegoti nesinorėdavo, nes ispanai kavinėse tokiu metu tik pradeda rinktis ir vakarieniauti“, – pasakoja žygeivė.

Jautėsi dvasiškai pakylėti

Agnė pripažįsta, kad įveiktas maršrutas iš tiesų įspūdingas. Jautiesi, kad patobulėjai ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Keliautojai aplankė daug bažnyčių ir šventų vietų, sutiko daug įdomių žmonių iš viso pasaulio.

„Prasiplėtė ir komforto zona. Supranti, kiek nedaug žmogui reikia: šiltai apsirengti, pailsėti, pavalgyti ir pabendrauti su žmonėmis. Užtenka kelių marškinėlių, poros sportinių batų ir basučių“, – teigia dviratininkė.

Nedidelis ir kelionės biudžetas: žmogui nakvynei ir maistui užtenka 20 eurų, jei nori pasilepinti kava, suvalgyti ledų, vidutiniškai reikia apie 30 eurų.

Straipsnis spausdintas žurnale „Šeimininkė“

 

 

 

 

 

 

 

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą