Europa Italija Roma

Daugiaveidis amžinasis miestas

2017 rugpjūčio 23

Vėlyvą vakarą Roma nesiruošia miegoti. Iškėlę vėliavėles gidai paskui save vedasi turistų būrelius į naktinę ekskursiją Koliziejuje, prožektorių šviesoje vaidenasi romėnų Forumo kolonos, ant trojėnų forumo sienos atsiranda ir vėl išnyksta vaizdo projekcijos – istoriniai miesto siluetai. Miesto, kuris buvo, kuris yra dabar, niekur nedingęs ir nemažiau tikras, nesvarbu, kad iš jo liko tik griuvėsiai. Antikinės skulptūros kojos piršto (tos milžiniškos pėdos iš Kapitolijaus muziejaus kiemelio, kurią norėtųsi pabučiuoti, jei tik būtų leista paliesti) neverta šiuolaikinė Roma švelniai priglunda prie istorijos pėdsakų.

Surūdijęs liftas ir durys su belstuku

Prie Panteono namo nišoje benamis ruošiasi nakvynei – pasitiesia kartono paklotą ir ant galvos užsitraukia šiltą paklodę. Čia pat laukia ir rezervuoto buto savininkė – ji praveria aimanuojančias nuo senatvės medines duris ir rodo painų kelią. Rakinamos antros metalinių grotų durys – kaprizingos, ligų prisigėrusios, ne iš karto pasiduodančios pasuktam raktui. Toliau aukštomis lubomis skliautuotas siauras koridorius veda kaip į vienuolio celę. „Liftas neveikia“, – perspėja buto savininkė. Mums pasisekė, nes kas gi ryžtųsi keltis į viršų abejotinos reputacijos surūdijusia metaline dėže, primontuota prie išorinės namo sienos mažame vidiniame pastato kiemelyje. Tiksliau tik kelių kvadratinių metrų erdvėje, kurios viršuje akis danguje – užvertus galvą matai virš penkto aukšto stogo kraigą ir burkuojančius balandžius, kurie nesudrovėdami krauna apačion gyventojams ant galvų viską, ko nesulaiko jų pilvai ir dar apmėto plunksnomis. Siaurais laiptais kyli į viršų, o iš paskos seka šeimininkės sūnus, iškviestas „padėti užnešti lagaminų“, kurių mes neturime. Italė penktame aukšte atrakina dar vienas duris – jos turi ir metalinę burbulo formos rankeną – patogu stumtelėti duris ar krepšį pasikabinti. Ant kaimynų durų – metaliniai masyvūs belstukai – na taip žavu, kaip įkritus į istorinį filmą.

Rytinė kava ir bažnyčių varpai

Pro siauras duris tenka prasisprausti, bet tokio pločio tikrai užtenka smulkiems ir liekniems italams, o jei pasitaikytų didesnis nešulys, galima atidaryti antrą durų pusę. Toliau į viršų veda statūs ir siauri mediniai, laipiojimo nuzulinti laiptai, o jų gale pagaliau – namai namučiai. Dar kartą sugirgžda senos medinės durys ir šiek tiek pasimuisčius, kad neįstrigtum siauroje durų angoje su kuprine, patenki į vidų. Medinės lubų sijos sukabintos keliomis kniedėmis užteptomis baltasis dažais. Vietoj užuolaidų – medinės išorinės langinės, kurios atlieka ir žaliuzių funkciją, saugančią nuo kaitrios saulės. Siaurą gatvelę tarp namų dar labiau susiaurina balkonėliai, už kurių užvertos langinės kaip kietai sučiauptos lūpos – kaimynai nenori bendrauti, bet jei pasirodytų – paspaustum ranką.

Po kambarį ritinėjasi kunkulai dulkių, užtat lentynos nukrautos meno albumais ir žurnalais, sienos nukabinėtos aliejinės tapybos paveikslais – įkvėpimo vaizdų toli ieškoti nereikia, čia pat už lango. Italė užsivožia šalmą ant galvos ir sliuogia laiptais žemyn, dar kartą atsiprašiusi, kad butas netviska prabanga, bet jame yra visko, ko reikia.

Virtuvėje nerasi virdulio, juk čia Italija – tik metalinį kavinuką ir du mažus espreso kavos puodelius. Kai pakvimpa rytinė kava, pro praviras langines suskamba bažnyčių varpai – sekmadienis. O, kokios bažnyčios, po vieną kiekvienoje aikštėje, o tų aikščių po vieną kiekvienoje keturių gatvelių susikirtimo sankryžoje – tokios kuklios iš išorinės, prisiplojusios prie šono ar įsispaudusios tarp kaimyninių pastatų, bet patekus į vidų nuo gracingų antikos skulptūrų ir spalvingų freskų grožio dar ir dar kartą kartoji „Santa Madonna, Santa Madonna“!

Turistų apgultas Vatikanas

Iš anksto nusipirkus bilietus internetu į Vatikano muziejų, pavyksta išvengti kelių valandų stovėjimo eilėje. Bet dar viena eilė laukia į Vatikano baziliką ir tokios eilės lydėjo visą viešnagės Romoje laiką. Kartais nereikia net gilintis, ar priėjai vertingą lankomą objektą – pamatei eilę ir stok į jos galą. Užtat čia klesti turizmo paslaugų verslas ir vienas iš patraukliausių pasiūlymų – už papildomą mokestį „praleisk eilę“. Kartais tai padaryti netgi būtina, pavyzdžiui, į Vatikano muziejų, priešingu atveju, per vieną dieną nespėsi apžiūrėti ir muziejaus, ir bazilikos. Kartais tai tik apgaulė – neverta papildomai mokėti už galimybę patekti į Koliziejų, nes eilėje tikrai nepraleisite dviejų valandų kaip sako „turizmo agentai“.

Į Vatikano muziejų lankytojai veržiasi dėl Mikelandželo Buonaročio „Siksto koplyčios“ (Bazilikoje lankytojai grožisi Mikelandželo „Pieta“). Nors ne mažiau vertingas ir kelias iki koplyčios, vedantis per muziejaus sales, kur yra visko – pradedant Egipto mumijomis, Palmyros miesto (to pačio, iš kurio po islamistų atakos liko tik griuvėsiai) architektūros fragmentais, šumerų dantiraščiais ir baigiant įspūdingais gobelenais, freskomis, antikinėmis skulptūromis ir Anri Matiso, Salvadoro Dali paveikslais. Bet vis tiek kulminacija laukia „Siksto koplyčioje“, kai stovi suspaustas minioje, o per garsiakalbį įsakmiu tonu skamba dviem kalbomis „silence, silenzio“ (tylos), net be žodelio „prašau“. Minia trumpam nutyla ir vėl pamažu įsisiūbuoja emocijų šnabždesys virstantis stiprėjančiu gaudesiu. Mikelandželas tapė lubas keturis metus, dirbo 20 metrų aukštyje – pavaizdavo 300 figūrų. Po dvidešimt metų nutapė ir sieną už altoriaus. Figūros nutapytos nuogos, todėl dvasininkų buvo „retušuotos“ – raiščiai ant klubų gana grubiai išsiskiria iš spalvinio ir kompozicinio konteksto. Mikelandželas pakomentavo, kad tegul geriau popiežius reformuoja pasaulį, o ne taiso piešinius.

Per dieną koplyčią aplanko apie 20 tūkstančių turistų – bilieto kaina 16 eurų, jei nori praleisti eilę – 38 eurai. Štai kur tikrasis ekonomikos variklis – nei arti, nei akėti, nei fabrikus kūrenti – tik kartą per valstybės istoriją pasisamdyti Mikelandželą. Iš to aruodo mokesčių niekam mokėti nereikia – Vatikanas atsitvėrė aukšta tvora nuo Italijos. Apibėgti aplink valstybę reikia gero pusvalandžio – už aukštų sienų tik kur ne kur išlenda skėčio formos pušų siluetai, gatve praeina kuklios, pilkos, pasišventusios vienuolės, į vidinį kiemą nulinguoja Vatikano gyventojų ir svečių limuzinai.

Imperijos pretenzijos dėl šaligatvio

Tūkstantį kartų gatvės prekeiviai pasiūlo „asmenukės“ lazdelę ar vandens buteliuką už 2 eurus, jei nesutinki, gausi nuolaidą – du buteliukus už tris eurus. Jei dar per brangu, parduos vieną buteliuką už vieną eurą. Arba dar paprasčiau paieškoti geriamojo vandens čiaupo, jų yra visame mieste – gerk nemokamai.

Įkyrios turizmo paslaugos susiplaka su gatvės muzikantų, dainininkų ir visokių pokštininkų, triukus demonstruojančių laisvų menininkų pasirodymais. Tas kokteilis kartais visai neblogai suskamba, kai gitaros garsai akomponuoja Forumui ar Cezario skulptūrai. Kartais ekspromtu sukuriamas spektaklis – nuo šv. Angelo tvirtovės sienų stebi, kaip apačioje, ant šaligatvio vyksta teritorijos dalybos. Romėnu persirengęs pozuotojas mojuoja butaforiniu kalaviju prieš nosį cirkininkui, kad jis kepurę pinigams rinkti pasidėjo per toli nuo savo kėdės. Ką gi, visiems nurodinėjančios imperijos pretenzijas laikas ne taip greitai išfiltruoja iš kraujo.

O tas kraujas nuo pradžių pradžios persunktas dar ir už išlikimą kovojančios vilkės, kuri išmaitino našlaičius Romulą ir Remą, bet nesuteikė jiems broliškos meilės. Vienos iš garsiausių ir galingiausių pasaulio civilizacijų istorija prasidėjo brolžudyste, moterų grobimais ir prievartavimais. Romulas užmušė Remą, savo vardu pavadino miestą, o vyriškai kompanijai prablaškyti į svečius pakvietė Sabinų gentį – jų netekėjusios mergelės ne savo noru davė pradžią romėnų giminei. Legenda? Galbūt, bet labai sena ir gaji, Romulą ir Remį žindanti vilkė pavaizduota ir ant senųjų romėnų monetų.

Vilkės skulptūros originalas eksponuojamas Kapitolijaus muziejuje – dalis kojos nudaužta. Skylė atsirado, kai į statulą 65 m. pr. m. e. trenkė žaibas – taip teigia romėnų politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas. Vilkė susieta su Romos įkūrimo legenda – tapo miesto simboliu.

Besiplečiantį miestą sustabdė užpelkėjusi žemė. Ir šiaip ar taip, bet romėnų didybė pradėjo kilti dėl labai paprastų dalykų – kanalizacijos. Drenažo sistemą statė milijonas vergų. Iki šiol išliko kanalų labirintai – niekas tiksliai nežino, kiek kilometrų jie tęsiasi. Aiški tik data – du tūkstančiai metų. Mes buvome paprastesni – Kaune kanalizacija atsirado prieš 80–90 metų.

Nusausintos pelkės iš karto stebuklo nepadarė – miestiečiai gyveno akmeninėse trobelėse, bet jose kai kas stebino – romėnai jau turėjo raštą, religiją ir politinę sistemą.

Deja, romėnai nebuvo kitokie nei likęs pasaulis – klestėjo turtinė ir socialinė nelygybė. Plebėjai pasipriešino ir pagrasino pasitraukiantys iš miesto, bet valdžia sureagavo neįtikėtinai supratingai ir lanksčiai – senatas pakvietė miesto bendruomenę kartu kurti įstatymus. Nuo Romos įkūrimo praėjus vos 300 metų gimsta respublika. Šį įvykį simbolizuoja keturios raidės „SPQR“ (Romos žmonės ir senatas), iki šiol ženklinančios ir antikinius meno kūrinius, ir giliai įsispaudusios į kiekvieną miesto elementą – gatvės šviestuvus, šiukšliadėžes, grindinio dangčius ar groteles.

Miestiečių pramogai – viešoji pirtis

Romai ne visada taip sekėsi – IV a. pr. m. e. miesto vos nesunaikino galai. Vienos pamokos romėnams užteko – miestą apjuosė tokia aukšta ir tvirta siena, kad jos likučiai stūkso iki šiol. Fragmentą galima pamatyti vos atvykus į centrinę Romos stotį. Siena sustabdė ir amžinus romėnų priešus – kartaginiečius. Pagrobę Kartaginos laivą, romėnai jį išardė ir greitai išmoko patys tokius statyti. Priešas buvo sunaikintas ir Roma pradėjo viešpatauti Viduržemio jūros regione.

Imperijos klestėjimo laikais Ispanija apsodinta alyvuogių plantacijomis –  vystėsi amatininkystė, prekyba ir transportas. Iš sidabro rūdžių kasyklų gamyklų rūko dūmai, buvo kalami Romos pinigai – senųjų romėnų monetų rasta nuo Indijos iki Anglijos.

Posakis „Visi keliai veda į Romą“ – atspindi realijas, išsiplėtusios imperijos kelių tinklą. Kas kiekvieną romėnišką mylią (1,7 kilometrų) keliai paženklinti akmeniniais stulpais. Ant jų iškalta informacija iki artimiausios poilsio vietos. Tokių stulpų yra išlikusių prie senųjų romėnų kelių, eksponuojami ir muziejuje.

Į miestus nutiestas vandentiekis romėnišku stiliumi. Imperijai reikėjo didybės ir pompastikos – milžiniškų konstrukcijų, arkinių tiltų akvedukų.

Pirmaisiais mūsų eros metais Romoje gyveno apie milijonas gyventojų. Imperatorius Trajanas jiems įteikė dovaną – Karakalos pirčių kompleksą, kuriame buvo galima lankytis nemokamai ir mėgautis karšto bei šalto vandens procedūromis. Romėnai vandens malonumus dievino, šildomuose baseinuose galėdavo praleisti ištisas valandas – valgyti, bendrauti, mėgautis masažais, žaisti stalo žaidimus (sėdėdami vandenyje). Šiuo laikotarpiu Romoje buvo pastatyta 200 viešųjų pirčių, o iš viso jų buvo per 800. Žinoma, imperatoriai turėjo savo pirčių kompleksus.

Pirčių procedūros romėnus viliojo net labiau nei pramogos Koliziejuje – kas galėjo pagalvoti, kad imperijos sostinės gyventojams nusibos gladiatorių liejamas kraujas ir liūtų draskomi vergai? Kiekviena civilizacija turi savo nevykusių pusių – nepaisant to, daugeliu atžvilgiu mūsų ateičiai dar toli iki Romos praeities.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą