Azija Stambulas Turkija

Cisternas saugo medūzos

2017 rugpjūčio 18

Iš tvankios ir triukšmingos gatvės nusileidus į Bazilikos vandens saugyklas, pastatytas Bizantijos imperatoriaus Justiniano valdymo metais (527–565 m.), apima keistas jausmas – drėgna ir gaiviai vėsu. Staiga nutyla Stambulo gaudesys, duslūs garsai atsimuša į vandens paviršių.

 

Primena paskendusius rūmus

Lygiomis eilėmis sustatytos masyvios marmuro kolonos apgaulingai pasislėpusios viena už kitos. Ties kiekvienu žingsniu iš paslaptingos prieblandoje jų išnyra vis daugiau, o raudonai apšviestame vandenyje plaukioja žuvys. Kažkada ši vandens saugykla buvo pavadinta paskendusiais rūmais.

Šiek tiek įspūdingos skaičių mistikos: 140 m. ilgio ir 70 m. pločio patalpoje yra 336 kolonos, kurių kiekviena siekia 9 m. aukščio. Kolonos sustatytos į 12 eilių, po 28 kiekvienoje jų. Tarp kolonų tikslus 4,8 m. atstumas. 9800 kubinių metrų cisternoje telpa 100 tūkstančių tonų vandens.

Iki šiol nežinoma, iš kur vandens saugykloje atsirado romėnų meistrų dvi Medūzos skulptūrų galvos. Įspūdingos gigantiškos skulptūros, rodos, buvo panaudotos labai pragmatiškai – jomis paremtos kolonos. Nepaisant tokio akiplėšiško požiūrio į meną, gal buvo ir kita istorijos pusė. Pasak mitų, Medūza buvo viena iš trijų požemio pasaulio gorgonių – į ją pažvelgę žmonės virsdavo akmenimis. Taip pat manoma, kad senais laikais Medūzos atvaizdas apsaugodavo svarbias vietas – štai kodėl jos galva atsidūrė vandens saugykloje.

Paini graikų mitologija

Mitai pasakoja, kad kažkada Medūza buvo graži mergelė, tamsiomis akimis, ilgais plaukais ir grakščiu kūnu. Įsimylėjusi į Dzeuso sūnų Persėją, sukėlė Atėnės pyktį, kuri taip pat buvo neabejinga Persėjui. Atėnė pavertė Medūzos plaukus gyvatėmis, o nuo jos žvilgsnio viskas, kas gyvą, virto akmenimis.

Mitai mena, kad Persėjas nukirto Medūzai galvą, taip pasiimdamas jos galią ir tikėdamasis nugalėti savo priešus. Apversta žemyn, galva buvo padėta aikštėje, kad žmonės būtų apsaugoti nuo jos žvilgsnio prakeiksmo. Manoma, kad pati Medūza pažvelgė į veidrodį ir nuo savo žvilgsnio pavirto akmenimi.

Kol mitologiniai personažai linksminasi kaip šiuolaikinėje muilo operoje, dar keli faktai apie vandens saugyklas, kurios buvo restauruotos du kartus – XVIII ir XIX a.

Cisterną atrado prancūzas

Bizantijos laikotarpiu cisterna aprūpindavo vandeniu rūmus ir pagrindinius pastatus. Osmanams užėmus Konstantinopolį, vanduo buvo tiekiamas į Topkapi sodus. Atrodo, kad osmanams tekantis vanduo labiau patiko nei stovintis, todėl įsivedus savo vandens sistemą, cisterna buvo uždaryta ir pamiršta ilgiems amžiams.

Ir tik prancūzų mokslininkas Petrus Gillius (1490 – 1555 m.), kuris Stambule tyrinėjo Bizantijos laikotarpio palikimą, iš naujo atrado vandens saugyklas. Kartą jis dirbdamas netoli Sofijos bazilikos, išgirdo žmones pasakojant, kad jie kibirais semia vandenį iš gilaus šulinio ir net pagauna ten žuvis.

P. Gillius pasišviesdamas deglu nusileido akmeniniais laiptais žemyn į požemius. Jis apiplaukė cisterną valtimi, nustatydamas kolonų vietas. Jis savo įspūdžius aprašė kelionių knygoje ir įkvėpė ne vieną keliautoją, kurie daugelį amžių traukia į Stambulą pamatyti šios nepaprastos vietos.

Paskutinį kartą cisterna restauruota 1987 m. Buvo iškelta 50 tūkstančių tonų purvo, pastatyti vaikščiojimo takai – vandens saugyklos atvertos vietiniams lankytojams ir užsienio turistams. Kaip ir senais laikais, vandens saugykloje šeimininkauja žuvys.IMG_1012

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą