Knyga

Bubio nuotykiai Galapaguose

2017 lapkričio 23

Galapagų salose sutiktas paukštis Bubis Padūkėlis pasirodė toks nepaprastas ir juokingas, o jo istorija tokia įdomi, kad teko jo pasakojimą gabenti per pusę pasaulio į Lietuvą ir parašyti pasaką vaikams. Kelionės ir knygos – du geriausi dalykai, kurie nutinka gyvenime. Pasaulio geografijos ir istorijos pažinimas – smagus nuotykis, kupinas fantazijos. Tai knyga – pasaka, bet viskas joje tikra. Čia sutiksi ir Čarlzą Darviną, kuris stebėdamas mažus kikilius, paskelbė evoliucijos teoriją ir pasaulio suvokimą apvertė aukštyn kojomis. Niekam nežinomos Galapagų salos tapo pasaulio bamba. Dideli dalykai prasideda nuo mažų.

knygą galima įsigyti internetu

http://www.patogupirkti.lt/knyga/Bubio-nuotykiai-Galapaguose.html

https://www.knygos.lt/lt/knygos/bubio-nuotykiai-galapaguose/

arba kreipkitės į leidyklą „Kelionių namai“ tel. nr. 861318395

Skaityti ištrauką

Pirmas skyrius

Isabeloje gyvena Bubis

Vieną pavakarę į Isabelą atsitrenkė bangų nugludintas rąstas, ant kurio pūpsojo nuo ilgos kelionės nusilpęs gigantiškas vėžlys Palemonas ir keistos išvaizdos į drakoną panaši iguana Magdalena.

Jie spoksojo į salą, kuri neatrodė labai svetinga.

– Gal čia lyja akmenimis, siautėja ugnies uraganai, o naktimis vėjas nešioja pelenus? – susiraukė iguana.

– Kas tau nepatinka? Rodos, gyvenimo sąlygos normalios, –kaulinėmis lūpomis sušvabėjo vėžlys, kuris į viską žiūrėjo labai paprastai, gal todėl ir sulaukė ilgo amžiaus. Vėžlys išropojo į sausumą, atsikando plačialapio kaktuso – opuncijos lapo. Kietos lūpos lengvai krimstelėjo dygų paviršių. Palemonas net prisimerkė iš malonumo burnoje pajutęs sultingą lapo skonį.

– Tai ką gi mes valgysim? – iguana ant rąsto liko viena, bet vis tiek į save kreipėsi daugiskaita. Ji nesijuto itin reikšminga, tik ilgos kelionės metu neturėjo progos pabūti vienatvėje.

Užsižiopsojusi Magdalena nuslydo ir pūkštelėjo į vandenį. Jos drakoniškos, žvyneliais padengtos letenos puikiai tarnavo kaip plaukmenys.

Sulaikiusi orą iguana panėrė giliai į vandenį, kad pasisotintų žaliais dumbliais. Kartais Magdalena stebėdavosi – kodėl ji toks keistas padaras? Jeigu gyvena sausumoje, yra ne kas kitas, o driežas, kuris mėgsta saulės vonias ir bijo vandens. Tad kaip atsitiko, kad pietauja po vandeniu? Magdalena nežinojo, kad ji yra unikali, vienintelė tokia pasaulyje.

– Matyt, bet tačiau pasaulio kūrėjas buvo pokštininkas arba padarė klaidą, – mąstė Magdalena, kuri dažnai supainiodavo žodžius. Sušalusi vėsiame vandenyne ji skubiai išplaukė į krantą ir atsigulė ant įkaitusių lavos akmenų.

Kol kūnas nesušilo, ji niekur negalėjo judėti. Tuo metu ją aplankė raudonos žarijų spalvos krabukas ir užlipo jai ant nugaros. Jis savo žnypliukėmis mikliai rinko prie iguanos odos prikibusias erkutes, kitus nekviestus įnamius ir kišo sau į burną. Abipusė nauda – vienas švarus, kitas sotus.

– Bus dar šnekėt kada laiko, – tarė Magdalena, kuri tikriausiai todėl ir nusišnekėdavo, kad buvo tokia unikali.

Tą pavakarę Padūkėlis Bubis, paukštis keistomis mėlynomis kojomis, kaip paprastai sėdėjo savo mėgstamoje vietoje ant uolų ir žiūrėjo į horizontą. Bubiui patikdavo svajoti įsmeigus akis į tolį, kur vandenynas susiliejo su dangumi į plačią miglotą juostą. Daugiau nebuvo, į ką žiūrėti, – aplink salą tik vanduo. Bubis, kai dar buvo mažas apsipūkavęs paukščiukas, manydavo, kad Isabela yra visas pasaulis, lyg šapelis, plūduriuojantis vandens sklidiname dubenyje.

Anksčiau Bubis gyveno su seneliu ir tėvais, bet jiems išskridus į dausas* liko vienas. Bubis pasikalbėdavo tik pats su savimi ir savo šešėliu, kuris sekiodavo iš paskos kaip ištikimas šuniukas.

Staiga Bubis pastebėjo, kaip į krantą išlipo du keisti, nematyti padarai – vienas didelis ir nerangus, kitas su skiautere ir dar plaukiojantis. Bubis nusileido arčiau kranto pasiklausyti, ką tarpusavyje kalba tie du ropliai.

– Daugiau niekur niekada nekeliausiu. Nuo to bangavimo man visi viduriai užsisupo, dar ir dabar galva sukasi, žemė po kojomis linguoja. Kaktusų čia užtenka, daugiau nieko ir nereikia. Nors man buvo gerai ir anoje saloje. Ir kam gi reikėjo trenktis už jūrų marių? – burbėjo vėžlys Palemonas.

Magdalena jautėsi kalta. Tai ji prikalbino vėžlį atsisėsti ant rąsto ir paplaukioti netoli krantų. Kai juos pradėjo nešti galingos vandenyno srovės, buvo per vėlu grįžti atgal.

Bubis sukluso. Vadinasi, galima nuplaukti į kitą salą?

Galapaguose gyvenimas visada slenka vienodai. Visus metus toje pačioje vietoje pateka saulė ir ekvatoriaus nutiestais „bėgiais“ kerta dangų. Saulė persirita į kitą pusę ir sminga tiesiai į kalnų linkyje išgulėtą migį. Visą laiką į tą pačią vietą! Keletą minučių dangus rausvai sumirga ir salas užgula tamsa. Jokios saulėlydžių romantikos!

Bubis nežinojo, kas yra žiema, nematė raudonai užsidegusių rudeninių lapų, smaragdinės pavasario žalumos, balto šerkšno. Vien tik vasara, svilinanti pusiaujo saulė, kai vidurdienį iš Bubio šešėlio telikdavo apskritas mėlynas blynas – nei snapo, nei kojų.

– Ei, kur dingai? – šūkteldavo Bubis šešėliui. Tik po kelių valandų jis vėl kyštelėdavo galvą Bubiui iš po kojų ir iki saulėlydžio nesitraukdavo nė per žingsnį.

TAG

Palikite komentarą