Bolivija Pietų Amerika

Bolivijos indėnų skurdas ir gamtos turtai

2017 rugpjūčio 21

Apstumdyta galingesnių kaimynų, Bolivija iki šiol atrodo kaip skriaudžiama Pietų Amerikos podukra. Šalis sužadina prieštaringus jausmus: skaudu matyti skurdą, pasibaisėjimą kelia sostinė, bet tuoj pat ant kelių parklupdo unikalus gamtos grožis.

Guolis nendrinėse salose

Titikakoje košia šaltas vėjas, kartais nuplaka šuoras žvarbaus lietaus, o pasirodžiusi saulė smarkiai kandžiojasi kaip kalnuose. Kitas krantas horizonte susilieja su debesų kamuoliais – slinkdami vos pakilę nuo ežero ir atsispindėdami jo paviršiuje sukuria neįprastą vaizdą. Aukščiausią (3 812 m virš jūros lygio) neužšąlantį ežerą pasaulyje, kuriame vyksta laivyba, pasidalijusios dvi valstybės – Peru ir Čilė. Tačiau tikrieji Titikakos šeimininkai yra salose nuo seno gyvenantys indėnai, kurioms valstybių sienos neegzistuoja.

Nedraugiškai šiaušiasi bangos, kai priplauki ant dirbtinių nendrinių salų įsikūrusią urų gentį. Iš tolo matyti išsipūtę spalvingi sijonai, genties moterys moja ranka ir kviečia išsilaipinti nedidelėse salose, nes turistai – jų pragyvenimo šaltinis.

Savotiškas urų genties gyvenimo būdas ant vandens turi šimtametes tradicijas, anksčiau dirbtinėse salose žmonės pasislėpdavo nuo priešų. Dabar urai tapo nacionalinio parko dalimi, susimaišė su pakrantėse gyvenančiais aimarais ir kečujais. 2011 metais buvo apie 60 salų, kuriuose gyveno apie 1 200 urų.

Iš nendrių, vadinamų totora, indėnai nusipina ne tik namelius ir laivus, bet ir salas. Storas nendrių sluoksnis kraunamas ant plaukiojančios velėnos, mažesnės dalys sujungiamos tarpusavyje – vienos salos plotas kaip pusė futbolo aikštės. Sala persmeigiama ilgomis kartimis, jos įbedamos į ežero dugną, kad pučiant vėjui sala nenudreifuotų iš Peru į Boliviją. Nendriniai nameliai išstovi dvejus metus, o laivas nesupūva apie pusmetį.

Programa turistams

Nendrinė sala minkšta, batai čia nereikalingi. Mažas vaikas ant nendrių pakloto klupinėja kas žingsnį, bet pagriuvęs be ašarų vėl atsistoja – čia neužsigausi. Paprasta ir žvejoti: salos viduryje prakrapštai skylę ir įmerki į vandenį valą.

Urų genties žmonės, iš turistų prasimanę pinigų, plaukioja motorinėmis valtimis, prie nendrinių namelių pasistatę saulės baterijas. Visgi sunku įsivaizduoti gyvenimą čionykštėmis sąlygomis: šalta ir drėgna, paryčiais temperatūra nukrinta žemiau nulio. Nors gyvena ant ežero, praustis lediniame vandenyje vietiniai nelinkę, kilstelėjęs salotinės ar skaisčiai rožinės spalvos sijonas atidengia nešvarias treningines kelnes.

Nepaisydami sunkumų, indėnai neapleidžia gimtųjų salų, gimdo ir augina vaikus, puošiasi itin ryškiais, spalvingais drabužiais, gamina suvenyrus, rengia koncertus ir kitokią „programą“ turistams.

Gyvenimo ant vandens ekologiškumas kelia daugybę klausimų. Turėjau garbės apsilankyti namelyje su širdele, kuris pastatytas saloje. Viduje švaru ir tvarkinga, bet viskas krinta pro skylę ežeran.

Uru genties nendrinės salos primena gyvą muziejų su etatiniais darbuotojais. Vis dėlto tai tikras etnografinis plaukiojantis kaimas.

Vyrų pomėgis – mezgimas

Takilės saloje vietiniai bendrauja santūriau, spalvos kontrastingai varijuoja nuo raudonos iki juodos. Nors ir čia aprangos detalės nepaprastai išraiškingos, vien ko vertos aukštos vyrų kepurės su dideliais kutais. Kepurių forma rodo vyrų socialinį statusą, užsiėmimą. Į šoną nukreiptas kepurės kutas rodo, kad vyras ieško gyvenimo draugės. Kutas atmestas atgal – kepurės savininkas turi šeimą.

Moterys pečius ir galvą apsigaubusios juodomis skraistėmis, pro kurias prasimuša švelnios spalvos megztukas ir juodas ar ežero spalvos pūstas sijonas su spalvingu pakraštėliu ir pasijoniais.

Keturių kilometrų aukščio Takilės saloje bendruomeniškai gyvenanti gentis neturi policijos, visas problemas išsprendžia sekmadienio susirinkimuose. Šlaituose įrengtos žemės ūkio terasos, jas išmoko daryti iš inkų.

Gyventojai augina daržoves, kepa duonos paplotėlius, žvejoja ežere, gamina kvapią arbatą iš saloje augančios švelniosios notramėtės. Kaip ir kiti Andų aukštikalnių gyventojai, arbatą gamina ir iš kokainmedžių lapų.

Takilėje yra aukštoji mokykla, todėl indėnai moka ir anglų kalbą. Sala turi savo radijo stotį, naudojama saulės energija. UNESCO saugomoje saloje iki šiol puoselėjami amatai ir papročiai, moterys verpia ir suka siūlus, o vyrai mezga – taip, tai išskirtinai vyriškas užsiėmimas ir jie tai sugeba daryti eidami gatve.

Skaudi indėnų istorija

Titikakos indėnų protėviai – kečujai ir aimarai glaudžiai susiję su Tihuanako kultūra, kurios šventyklos ir gyvenvietės archeologinė radimvietė yra netoli ežero. Statinių fragmentai užima didelę teritoriją. Tai tikras lobis archeologams, nes intensyviai tyrinėjama ir dabar. Norint suprasti Tihuanako kultūros reikšmę, reikėtų žvilgterėti į istoriją.

Šiame regione buvo ne viena išsivysčiusi civilizacija. Pirmaisiais šimtmečiais prieš mūsų erą išsiskyrė įdomi, labai aukšto lygio Tihuanako kultūra. Čekų mokslininkas Vaclavas Šolcas knygoje „Titikakos ežero indėnai“ rašo, kad apie penktą mūsų eros šimtmetį Tihuanako gyventojai išgaudavo bronzą, mokėjo tręšti žemę, kanalų sistema drėkinti laukus, gamino akmeninius ir metalinius darbo įrankius, ginklus.

Tihuanako kultūra klestėjo: šalia šventyklų ir vadų namų kūrėsi didelės gyvenvietės. Civilizacijos vystymasis pasiekė viršūnę ir, deja, pradėjo ristis žemyn – stiprėjo karingumas, nesantaika, noras užgrobti valdžią. Vadai būrė aimarų sąjungą, jungiančią mažesnes valstybėles ir kaimus, be aiškaus vieno lyderio, viduje suskilo į klases, tarpusavyje besivaržančius kilminguosius. Netrukus imperija pasiekė savo saulėlydį – iš šiaurės juos pradėjo spausti kečujai. Jie asimiliavo Tihuanako kultūrą ir ant jos griuvėsių pamatų pastatė inkų imperiją.

Aimarai buvo priversti tarnauti žiauriems ir karingiems kečujams, turintiems drausmingą kariuomenę, griežtą valstybinę sistemą, kurioje vienas žmogus nieko nereiškė, net ir pats inka – taip kečujų imperijoje buvo vadinamas vadas.

Aimarai niekada nepasidavė pavergėjams, krašte nuolat kildavo kruvinų neramumų. Taip tęsėsi iki 1532 metų, kai pasirodė ispanų užkariautojai. Istorija pasikartojo – didelė žuvis prarijo mažesnę. Ispanai užkariavo kečujus ir pavergė kartu su aimarais. Indėnai atsidūrė nežmoniškame skurde ir šimtmečius kentė didelę priespaudą. Pasak V. Šolco, indėnai prarado ne tik savo žemes, bet ir istorinę atmintį, jie nežino savo tautos istorijos.

Titikakos salose iki šiol aptinkama ne tik inkų, bet ir Tihuanako kultūros pėdsakų, šventyklų fragmentų. Statiniuose tarpai tarp akmenų tokie maži, kad net peilio ašmenų neįkiši. Tyrinėtojai mano, kad akmentašiai žinojo būdą, kaip suminkštinti uolieną, nes tik taip galima paaiškinti tobulą darbą.

Valstybių riboženklis – šiukšlės

Vos kirtus Peru ir Bolivijos sieną netoli Titikakos ežero, pro autobuso langą atsiveria kitoks vaizdas. Pirmiausia akis bado šiukšlės. Juokingiausia, kad Bolivija vienintelė šalis pasaulyje, 2010 metais išleidusi Žemės motinos įstatymą, įpareigojantį saugoti gamtą: gyvybės įvairovę, švarų vandenį ir orą, gamtinių elementų pusiausvyrą, atkurti ekosistemas, draudžiantį naudoti toksines medžiagas ir kt.

Ko vertas švarus oras, įsitikinome sostinėje La Pase, kai vos žengęs pirmus žingsnius gatvėje pradedi dūsti nuo automobilių išmetamų dujų. Ką jau kalbėti apie statybinėmis ir buitinėmis atliekomis užverstus priemiesčius.

Tikro rūpesčio švaresne aplinka ir žmogaus gerove stokojančioje Bolivijoje daugybė biurokratinių dokumentų – popieriai dėl popierių arba noras parodyti, kad visi dirba. Kur bepasisuksi, reikia pildyti anketas, pasirašinėti įvairiuose dokumentuose: kas esi, iš kur atvykai, nurodyti paso numerį, įsigyto bilieto numerį ir t. t. Tikrinti visus tuos dokumentus reikia būrio tarnautojų: vienas stebi, kitas prižiūri stebintį, trečias vadovauja stebėtojams, ketvirtas pakelia užkardą į nacionalinį parką, šeštas žvilgsniu palydi mašiną.

Keliantis per Titikakos sąsiaurį, keleiviai iš autobuso išlaipinami, reikia nusipirkti bilietą – paduoda popierėlį. Paėjus kelis žingsnius iki katerio, bilietėlį liepia atiduoti. Jeigu nesutinki – atima jėga. Bilietėliai nunešami atgal į kasą.

Kokainmedžių lapai – aukštikalnių gyventojams

Visureigio vairuotojas nuo pat ryto už žando kimšo kokainmedžių lapų, maišydamas juos su balta pasta – katalizatoriumi. Priedas padeda išsiskirti veikliosioms medžiagoms ir suformuoti lapų rutulį, kuris laikomas už žando ir ilgai kramtomas. Kas lieka – išspjaunama ir vėl kemšama nauja porcija. Peru ir Bolivijoje kokainmedžių lapus indėnai kramto nuo senų laikų. Tai kasdienė jų duona – malšina troškulį, alkį, išblaško nuovargį ir snaudulį.

„Bolivijoje sunku gauti benzino, tik turizmo kompanijos turi leidimą ir gali pirkti papildomą baką kuro, kurio reikia keliaujant per dykumą – pakelėje nėra degalinių. 80 proc. benzino panaudojama kokaino gamybai. Tik 10 proc. kokainmedžių lapų virsta maisto produktais (arbata, saldainiais, vaistais), visa kita – narkotikais“, – ramiai pasakoja vairuotojas kaip apie savaime suprantamą dalyką. Maniau, kad populiariame TV seriale „Narkotikų prekeiviai“ parodyta istorija apie vieną galingiausių narkotikų baroną Pablo Eskobarą, kuris Kolumbiją paskandino kraujyje, – jau praeitis. Nieko panašaus, kokaino pramonė sukasi visu tempu. Kokaino kontrabandos pėdsakai atsivijo mus ir Argentinoje.

Kokainmedžių lapų paragavau dar Kuske, kai atskridus dėl staiga pasikeitusio aukščio skirtumo įsiskaudėjo galvą. Manoma, kad lapų veikliosios medžiagos padeda gaminti hemoglobiną ir palengvina deguonies įsisavinimą.

Kokainmedžių arbata vaišinama tik atvykus į viešbutį, lapų patiekiama ir per pusryčius. Skonis malonus, lapeliai greitai susikramto ir ištirpsta burnoje. Malonaus džiovintos žolės skonio ir arbata. Ar tikrai nedidelis kokaino kiekis turi kokį nors poveikį savijautai, sunku pasakyti. Sukramčiusi saujelę lapų, pasijutau lengva kaip debesėlis – bet gal todėl, kad atsistojau ant slėnio krašto, nuo kurio atsivėria kalnų panorama ir inkų terasos?

Sostinė kelia siaubą

Artėjant prie La Paso pasitinka tokie skurdūs, dulkini priemiesčiai, kad net sunku suvokti, kaip čia gyvena žmonės. Betonine aukšta tvora aptverti keturkampiai „gardai“, kuriuose stovi betoninis namelis ir tvartukas. Vidiniame kieme – dulkėse arba purve (nelygu sezonas) maklinėja moteris su vaiku, pririštu ant nugaros, ir koks nors keturkojis gyvulys. Nuobodžiai tiesiomis linijomis surikiuotiems betoninių tvorų kvartalams ir galo nesimato – vien tik todėl kyla įtarimas, ar tai tikrai sostinė.

Pavojingai pasviręs dviaukštis autobusas per duobėtą ir akmenuotą kelią staigiu posūkiu leidžiasi žemyn, kerta išdžiūvusią upės vagą, kurioje po šiukšles knisasi valkataujančių šunų būriai.

Artėjant prie miesto centro prasideda asfaltas. Autobusų stotį aplipę pasipinigauti norintys taksistai, prasibrovę pro juos nesunkiai suderame dvigubai mažesnę kainą su barškančios mašinėlės vairuotoju, taksistai į jį žvelgia grėsmingai. Sėdėdama ant galinės sėdynės pamatau, kaip jis skubiai po striuke pasikiša medinę kuoką – šį kartą neprireikė.

Miestą užgula sutemos ir dar tamsesnės nuojautos, viešbutyje perspėja saugotis kišenvagių. Gatvėje sėdi moteris ir balsu rauda, iš nugaros sėlina vyriškis su juoda kauke ant veido, siaurame šaligatvyje prasilenkiame su prostitute – tik su trumpu švarkeliu, be sijono: prisegamos kojinės, apatinės nėriniuotos kelnaitės tokios siauros, kad net nesimato, ar jos iš viso yra. Kai ji atsisuka, nemaloniai nupurto – raukšlėmis išvagotas senas veidas.

La Pase garsėja Raganų turgus. Jame prekiauja žolininkai (tarp vaistažolių mačiau ir rūtų), siaubą kelia džiovinti lamų jaunikliai. Sakoma, kad mumija namams neša sėkmę. Bolivijoje iki šiol gajos magijos, liaudiškos medicinos tradicijos.

Kelionės užgrūdina

Iš La Paso oro uosto, aukščiausio pasaulyje (4 100 m), lėktuvas nuskraidina į Ujūnį, miestelį dykumoje, apgailėtinai dulkiną ir aptriušusį, bet gausiai lankomą turistų. Iš čia atsiveria Bolivijos gamtos lobiai: druskos ežeras, raudonos lagūnos, tarsi pasteliniais dažais aplieti vulkaniniai kalnai – tokių spalvingų nei Europoje, nei Azijoje dar neteko matyti.

Trijų dienų ture iki Atakamos dykumos prisijungiame prie grupės keliautojų iš viso pasaulio. Viename visureigyje kartu važiuoja vokiečių porelė, tradiciškai vieni kitų klausiame: iš kur esi, kur keliauji, kiek laiko? Mergina, atsakydama į paskutinį klausimą, trumpam susimąsto: „Nežinau, gal jau vienuolika mėnesių. Pradėjome Pietų Afrikoje, pervažiavome Azijos šalis, buvome Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje dar liko apžiūrėti Braziliją ir tada – namo.“

Po turo Bolivijoje mūsų keliai dar trumpam susikirto. Stebėjausi, kaip kelionė pakeičia žmogaus sugebėjimą prisitaikyti prie nepatogumų: naktiniame traukinyje ilgai muisčiausi, norėdama patogiau susiraityti miegamajame krėsle, o vokietė vos tik atsisėdusi akimirksniu atsijungė ir nepajudėjo iki ryto.

Turo išvakarėse Ujūnyje sutikome ir grupę iš Lietuvos (pirmą ir vienintelį kartą per visą kelionę išgirdome lietuvių kalbą). Ačiū jiems, kad druskos ežere pakabino Lietuvos vėliavą, ji laikėsi tvirtai tarp daugybės vėjo draskomų pasaulio šalių vėliavų.

 

 

 

 

 

 

 

 

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą