Europa Slovakija

Aukštieji Tatrai – tobulai miniatiūriniai

2017 rugpjūčio 18

Tai pati tobuliausia mini kelionė, kai ankstyvą rytą pasiražai lovoje, išgeri puodelį kavos, sėdi į automobilį, o vakare jau vaikštinėji kalnuose.

Pakeliui į Europą

Tai ne Himalajai ir ne Tian Šanis, kai kelias dienas ar savaitę linguoji su kuprine, kol įveiki ilgus slėnius. Aukštieji Tatrai strategiškai artimiausi kalnai lietuviams, kuriuos užliūliuoja pro namų langus matomi monotoniški ežerų ir miškų peizažai. Kai iš tiesų pradeda atrodyti, kad kažkas pakabino ne tokį fototapetą, pats laikas nors trumpam pakeisti aplinką.

IMG_3712

Juolab, kad Lenkija tiesia vis platesnius ir patogesnius kelius, atsiranda greitkeliai ir aplinkeliai, per Varšuvą praleki plačiajuostėmis gatvėmis, skaidriu plastiku dengtais tuneliais, estakadomis. Teneįsižeidžia lenkai – kaimynai ne kokia nors pakelės degalinė pakeliui į Europą. Trumpi sustojimai pamalonina kavos puodeliu ir nacionaline fliakų sriuba.

Vėlyvą popietę pradeda keistis peizažas, tolumuoja matyti priekalnės. Vakarų Lenkija netoli Zakopanės pasitinka vakarietiškai išpuoselėtais kalnų kurortais.

Pavakarę kirtus Slovakijos sieną kelias suka į Aukštųjų Tatrų nacionalinį parką ir vingiuoja aukštyn slėniu pro Tatranska Lomnica, Stary Smokovec ir kitus kurortinius miestelius iki aukščiausio taško ir galutinio kelionės tikslo – Štrbske Pleso (1350 m.). Prie viešbučio atsidūrėme vieną dieną anksčiau nei planavome, nes neprireikė nakvynės Lenkijoje.

IMG_3616

Populiarūs ištisus metus

Iki sutemų dar spėjome pasivaikščioti miestelyje prie Štrbske ežero. Taku šokinėja vikri voverytė, vaikštinėja poilsiautojai, tolumoje dunkso kalnų siluetas. Štrbske Pleso kalnų kurortas populiarus ištisus metus, bet ypač daug sulaukia lankytojų žiemą. Čia nutiestos aukščiausios Tatruose slidinėjimo 5 km ilgio trasos, rengiami slidinėjimo ir šuolių nuo tramplyno čempionatai.

IMG_3582 - Copy

Iš Štrbske Pleso patogiausia pasiekti Rysi viršūnę – tai pagrindinis kelionės tikslas, bet pirmąją dieną skiriame aklimatizacijai. Į kuprines krauname sumuštinius ir pirmyn iki Poprado ežero. Žmonių srautas didelis, bet juos lengva aplenkti. Akmenuotais takais nėra lengva visiems greitai judėti. Daug šeimų su vaikais, – juk paskutinis vasaros savaitgalis. Lipa ir pagyvenę žmonės, kurie niekur neskuba. Purškia lietus, todėl išlindus iš miško zonos ir pamačius pirmuosius įspūdingus kalnų vaizdus, belieka pasigrožėti akimis – fotoaparatas lieka kuprinėje. Tiesą sakant, nieko per daug nesitikėjau iš Aukštųjų Tatrų. Todėl labai nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad buvau neteisi – nuo Poprado ežero palypėjus iki perėjos atsivėrė visas Aukštųjų Tatrų grožis.

IMG_3638

Aukštieji Tatrai nėra dideli – jų pagrindinė grandinė driekiasi tik 27 km., tačiau jie turi viską, ko reikia tikriems kalnams. Gal šiek tiek trūksta aukščio ir sniegu spindinčių viršūnių, tačiau yra žavūs dantytomis uolomis, smaragdiniais ežeriukais, o viršūnės ne taip lengvai pasiekiamos.

Antrą dieną vis dar laukiame geresnio oro ir važiuojame į Popradą (galima sėsti ir į traukinuką, kuris jungia visus slėnio miestelius). Deja, pasitinka ištuštėjęs miestas. Pasirodo, kad rugsėjo 1-oji – nedarbo diena. Nedirba sporto prekių parduotuvės, kurios vilioja sezoninėmis nuolaidomis ir aukštesnės kokybės drabužiais, kokių nenusipirksi Lietuvoje. Grįžtame atgal į slėnį, Stary Smokovec miestelį, kuris sužavėjo fachverkinės architektūros, senomis, bet gerai išsilaikiusiomis medinėmis vilomis, skiedromis dengtais smailais bokšteliais.

Iš Stary Smokovec traukinuku galima pasikelti iki samanoto miško tako, vedančio prie krioklių.

IMG_3626

Krovinius užtempia nešikai

Trečią dieną keliamės anksti – dar gyvename Lietuvos laiku, todėl vidinis laikrodis rodo penkias ryto. Tačiau reikia išeiti kuo anksčiau – prieš akis 9 valandos kopimo į Rysi viršūnę ir atgal.

Markiruotame take pateikta informacija, kad nuo Štrbske Pleso iki Poprado ežeriuko kopimas trunka 1 val. Užlipus dar ne laikas poilsiui, iki viršūnės liko 3,5 val. Ankstyvą rytą sutinkame besileidžiančius žemyn – prie ežero yra viešbutis, kur galima užsisakyti tarpinę nakvynę.

Iki ežeriuko veda asfaltuotas kelias (tik važiuoti draudžiama), juo pristatomi kroviniai į viešbutį. Iš šios vietos į Rysi kalnų namelį maisto produktai užnešami kuprinėse. Tokia tvarka buvo prieš 10 metų, nepraturtėjo slovakai ir dabar. Alpėse prie Monblano krovinius užkelia malūnsparnis – plumpt konteineris į sniego pusnį, keli reisai per dieną ir jokio vargo. O čia beveik tris valandas reikia tempti dėžes ant nugaros. Nešulys siūlomas ir turistams – gal kas nori užnešti? Už tai kalnų namelyje būsi pavaišintas puodeliu arbatos…

IMG_3658

Pralenkėme vieną nešiką, jo veidu žliaugė prakaitas, akys nudurtos žemyn, kad matytų kur stato kojas ir neprarastų pusiausvyros. O juk dar laukė kopimas per uolas laikantis grandinių… Dar vieną vyruką sutikome ryte ir po pietų – tempė krovinį jau antrą ar trečią kartą. Kartu ėjo ir šuo, ant kupros nešdamas mažytę kuprinėlę. Ant tilto šeimininkas parodė pirštu į vandenį, tik tada šuo paklusniai palakė vandens. Pavakarę nusileidus žemyn pamačiau šunį su kuprinėle miegantį ant akmenų, bet jo šeimininkas ruošėsi nešti naują krovinį…

Tarp Slovakijos ir Lenkijos

IMG_3643

Kopiant į Rysi pasirodo keli pernykščio sniego lopinėliai. Peizažas keičiasi: baigiasi kalnapušės, prasideda alpinė pieva, dar aukščiau – akmenys, kerpės ir samanos. Vis dažniau tenka stabtelėti ir „grožėtis vaizdais“, arba tiesiog – atgauti kvapą.

Takas eina per stačias uolas, saugiau laikytis už pritvirtintų grandinių. Pagaliau matyti ir kalnų namelis, kurį ženklina simboliniai vartai su plazdančiomis budistinėmis vėliavėlėmis. Padvelkia Himalajų dvasia… Prie namelio nesustojame, reikia skubėti toliau – iš slėnio kyla tirštas debesis. Jeigu jį aplenksime, dar spėsime pasigėrėti kalnų panorama.

Viršūnės dar nesimato, bet iki jos netoli. Tempas sulėtėja, kopti reikia stačiomis uolomis vos ne keturiomis, ieškoti kelio per akmenis. Rysi viršūnė (2499 m.), iškilusi ant Slovakijos – Lenkijos sienos, yra labai populiari. Žmonių daug, o vietos mažai, nes viršūnė maža, smaila ir dantyta.

IMG_3646

Nuo Rysi atsiveria vaizdinga panorama į Zakopanę, kur matyti du smaragdiniai ežeriukai. Atsisukus į Slovakijos pusę jautiesi kaip ežiukas rūke, ranka pasiekiama stovi kaip mūras balto debesies siena.

IMG_3647

Nusileidus į Štrbske Pleso diena dar nesibaigia – laukia malonus vakaras, kai galima pasivaikščioti aplink ežerą (kas galėjo pagalvoti, kad po 9 val. žygio dar norėsis pasivaikščioti?). Romantiškai įsižiebia šviesos aplinkiniuose viešbučiuose, raibuliuoja atspindžiai vandens paviršiuje, o kalnuose kaip žvaigždutė išryškėja vienas mažas žiburėlis. Gal kas pasiklydęs klaidžioja kalnuose…

 

Egzotiškas grybavimas kalnuose

Ketvirtą dieną keltuvais iš Štrbske Pleso pakylame iki Soliskom namelio. Toliau smagus takas veda aukštyn iki gražios viršūnės, ant kurios užkeltas kryžius. Pučia toks smarkus vėjas, kad žolė priplota prie žemės ritmingai banguoja kaip jūros bangos. Įsitaisius užuovėjoje tarp akmenų, laikas pasistiprinti. Atrodo, kad visi tik dėl to ir užlipo – sėdi, grožisi panorama ir kramsnoja skanėstus iš savo kuprinių.

IMG_3661

Besileidžiant keltuvu, kurį smagiai įsiūbuoja vėjo gūsiai, apačioje pamatau žmogų, kurio pilnas glėbis baravykų. Aha, mišką reikia patikrinti.

Grybauti kalnuose tikra egzotika: reikia kabarotis aukštyn – žemyn, lipti per akmenis. Kartais praverstų prisitvirtinti virvėmis,
nes taip statu, kad greičiau sprandą nusisuksi, nei grybą nurausi. Pasiseka rasti neišgrybautą vietą, penki didžiuliai baravykai ant slovakiško sviesto – pati gardžiausia vakarienė.

Nusileidžiame į miško zoną, kad rastume patogesnę vietą grybauti. Deja, tik iš tolo matyti miško masyvas, o priartėjus – medžiai išretėja. Apskritai, vietomis kalnų šlaitai nukentėję nuo sniego lavinų ar didelių vėtrų – medžiai šluote nušluoti, išversti su šaknimis, perlaužti pusiau kaip degtukai. Vis dėlto, randame delikatesinio skonio žvynabudžių.

Mįslinga aukščiausia viršūnė

Penktą dieną norime pasiekti aukščiausią Tatrų viršūnę – Gerlachą (2655 m.). Nors nėra jokios informacijos, kaip tai padaryti savarankiškai, tikimės išsiaiškinti vietoje. Iš Tatranska Polianka akmenuotu taku per mišką einame dvi valandas iki Slieszy viešbučio (1670 m. aukštyje). Informacija rodo, kad takas veda į Gerlachą, bet užlipus moralinio atlygio nėra: pasirodo, kad iki čia eina puikiausias kelias, bet juo važinėti galima tik viešbučio transportui, kuris atveža ir nugabena žemyn savo klientus.

IMG_3678

Toliau į Gerlachą takas nepažymėtas, patiems jo ieškoti per vėlu, tad patirtis ateičiai: geriausia užsisakyti nakvynę šiame viešbutyje. Iš čia veda beveik 5 valandų takas į Visoką viršūnę (2429 m.), pėsčiomis galima pasiekti Štrbske Pleso ir kitas vaizdingas vietas bei perėjas. Į Gerlachą galima kopti tik su gidu (bent jau taip skelbiama oficialiai).

Viešbučio terasoje kalnų turistų daug – ilsisi, geria arbatą, valgo sriubą. Iš tiesų, skubėti nėra kur, galima pasigėrėti iki horizonto nusidriekusiu banguotu Slovakijos reljefu.

Žemyn leidžiamės alfastuotu keliu – eiti greičiau, nors kelias vingiuotas, todėl ilgesnis. Keliu važiuoja daug kalnų dviratininkų – daug vargo į viršų, bet užtat su smagiu vėjeliu – žemyn.

Vietoj viršūnės – viduramžių pilis  

Šeštą dieną važiuojame į Tatranska Lomnica. Giedrame danguje ryškūs aukščiausios Lomnicky viršūnės (2634 m.) kontūrai. Iki jos nutiesta keltuvo trasa, tiksliau dvi: iš pradžių kyla iki observatorijos, toliau ant lyno be jokių antžeminių įtvirtinimų pasiekia viršūnę vienas mažas vagonėlis – tas pats pirmyn ir atgal.

IMG_3785

IMG_3773

Turistų skaičius ribotas, ant bilieto nurodytas tikslus pasikėlimo laikas. Visi rytiniai bilietai išpirkti, reikia laukti popietinio laiko. Deja, sulaukus eilės, dangus apsiniaukė ir kalnus uždengė sunkūs debesys. Vos pradėjus kilti vagonėliu, smigome į tirštą rūką, matomumas – per ištiestą ranką. Veltui išmesti 47 eurai. Viršuje įrengta mažytė kavinukė, kurioje ir teko praleisti valandą laiko – tiek reikia laukti nusileidimo atgal. Koks vaizdas atsiveria išėjus į lauką, matome žiūrėdami į nuotraukas ant sienos. Gražu…

Lomnicky viršūnę anksčiau vadino Seniu, dėl jos įspūdingo silueto mėnulio šviesoje, kuris panašus į barzdotą, ilgais plaukais ir giliomis akimis seną žmogų.

IMG_3726

Likusį pusdienį praleidome Spiš pilyje – valanda kelio nuo Tatranska Lomnica. Slovakijoje yra per 300 pilių. Trys iš jų – Spiš, Davin ir Trenčin XIV–XV a. buvo didžiausios Europoje.

IMG_3709

Spiš įspūdinga viduramžių tvirtovė, pastatyta XII a. Tai buvo politinis, administracinis, ekonominis, kultūrinis Vengrijos karalystės centras.

IMG_3695

Lipant į pilies kalną, viduramžiškos sienos skendėjo baltame debesyje. Prisiminiau Ž. Verno „Karpatų pilį“: pamėkliškus balsus apleistuose griuvėsiuose, vaiduokliškus veidus mėnulio šviesoje… Spiš pilyje apima realistiškesnis šiurpas, kai patenki į kankinimo patalpas, pamatai „išradingus“ inkvizicijos laikų budelių įrankius. Čia pat ir koplyčia aukoms pasimelsti, o kankintojams nuodėmes nuplauti.

IMG_3724

Pilyje įrengta moderni koncertų salė po atviru dangumi. Už aukštų gynybinių sienų vidiniame kieme teritorija skirta vasaros festivaliams.

Savaitė laiko Aukštuosiuose Tatruose prilygo gerai atostogų dozei – ir vėl pro langus namuose matyti teisingas peizažas.

IMG_3699

TAG
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą