Antarktida

Tyla ir ledas

2017 rugpjūčio 18

Mokslininkus nuo depresijos gelbsti samagonas. Britų mokslinėje stotyje Port Lockroy, apsuptoje perinčių papuasinių pingvinų, kurių lizdai kaip vištų sukrauti čia pat po pamatais ir prie įėjimo, įkurta suvenyrų parduotuvėlė. Įvairūs kinų gamybos niekučiai, plačiai atveria turistų pinigines (tik nepastebėjau, ar juos perka patys kinai). Kas atsispiria komercijai, vis tiek susigundo nusipirkti atviruką ir išsiųsti iš čia veikiančio pašto. Laiškai plukdomi į Folklando (Malvynų) salas, iš ten pasiekia Londoną ir išsiuntinėjami pagal adresatą po visą pasaulį. Mano namus atvirlaiškis pasiekė per tris savaites. Laišką galima išsiųsti ir iš Vernadskio ukrainiečių mokslinės stoties. Tik lauktų tekti ilgiau – išsiuntęs gruodį, gausi sveikinimą kitoms Kalėdoms.

Britai dirba tik Antarktidos vasarą, o ukrainiečiai ištisus metus, pamaina atvyksta kovo mėnesį. “Sunku, – atvirai prisipažįsta ukrainiečiai. – Tik prieš dvi savaites gruodžio viduryje nutirpo ledas jūroje.” Kiekvienas jų dirba savo darbą, yra ir gydytojas. Mechanikas varo gerą naminukę iš cukraus. Ją pardavinėja ir turistams – butelis kainuoja 70 dolerių. Degustuojant po stikliuką už gražų rusišką akcentą galima gauti ir nuolaidą. Kartą per metus mokslininkai laikosi tradicijos – lipa į netoliese esantį R. Skoto kalną. Ukrainiečiai šią stotį nusipirko iš britų už vieną simbolinį svarą, kuris pakabintas bare kaip istorinis eksponatas.

Ne visos matytos stotys tokios gyvybingos. Aptikome mažą pašiūrę vėjo atplėštomis durimis, o viduje pripustyta ir suledėjusi sniego pusnis nebuvo panaši į žmogui išgyventi tinkamą būstą. Čia kažkada buvo Argentinos mokslinė stotis.

IMG_4174

Namai prie namų: pupuasinių pingvinų lizdai prie britų stoties.

Konkurencija dėl akmenėlių

Du kartus per dieną išsilaipindavome žemyne ir praleisdavome po kelias valandas. Atrodo, kad niekada nenusibostų stebėti pingvinų gyvenimo. Vienas iš mėgstamiausių jų užsiėmimų – nešioti akmenukus į lizdą. Akmenukų, rodos, netrūksta, bet dėl jų vyksta konkurencija. Vienas rūpestingas tėtušis krypuodamas pakrante neša akmenuką iš tolimiausios vietos. Kitas straksėdamas kaip zuikis per uolas, tempia vieną po kito, mėto savo mylimiausiajai ant galvos ir, nesulaukęs prielankumo ženklų, pradeda keistai lankstytis, riesdamas kaklą kaip gulbė. Tuo tarpu dar vienas nutvėręs akmenėlį “svetimoje” teritorijoje, kūliavirsčiais per taką sniege lekia į namus, nors ten akmenuota…

IMG_4380

Pasivaikščiojimas: antarktiniai pingvinai nerimsta dėl akmenėlių.

Ledo galerijos                     

Nuo kranto grįždami į laivą, su valtimi nardydavome tarp ledkalnių. Tyliai plaukiodavome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiamo milžiniško svorio. Sfinksų galerija kaip Karnako šventykloje, o gal mistinėje Atlantidoje. Mėlyno ledo visatos plyšiai, erdvės ir laiko dimensijos. Vėjo genamas ledo burlaivis. Ir dabar dar girdžiu, kaip teliuskuoja vanduo po ledkalniais, atsimušdamas į nematomas tuščias ertmes virš jūros paviršiaus. Tik nieko nesakyk, tegul kalba tyla.

Ledo skulptūrų galeriją atnaujina nuo kalno sklindamas ledynas ir stačia siena krisdamas į jūrą. Toliau ledkalnius gražina vanduo, plonindamas “grybo koją”, o kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei apačioje, jis triukšmingai apsiverčia. Tačiau ankstyvą vasarą tokių metamorfozių Antarktidoje nedaug. Triukšmauja tik pingvinai, klega jau išsiperėję paukščiukus kormoranai ir šūkčioja iš nuostabos keliautojai, pamatę įlankoje banginius.

IMG_4275

Maži nepasirodė: ledo gigantai Neko uoste.

Švari ir balta

Visą kitą laiką Antarktidoje užpildo vėjo ūžimas ir tyla. Baltais ledais nubarstytas sustingęs jūros paviršius, tarsi į tave žiūrėtų nemirksinčios akys, matine švelnia šviesa blizgantis išmintingas žvilgsnis.

Nuo kranto į žemyną kyla neaukšti, baltulėlio sniego apkloti kalnai. Skliautas remiasi į mėlyną dangų. Šlaite įsispraudę ką tik paėjusių žmonių pėdsakai. “Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim”, – rašė Jonas Mekas.

Pingvinai atsisveikindami stovi ant uolų baltų kalnų fone, mosuoja sparnais ir kleketuoja užvertę galvas į dangų. Plasnok, ir gal pakilsi.

Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Tai toks pasaulis, kurio mes nepažįstame ir dar negreitai pažinsime. Prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė grįžus. Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip melsvų juostų Antarktidos ledas. Kur buvau? Paradoksas: kitoje žemėje, tokioje nesvetingoje žmogui savo atšiauriu klimatu, bet kodėl vis atrodo, kad tokia ir turėtų būti mūsų planeta – švari ir balta.

ŽYMOS
PANAŠŪS ĮRAŠAI

Palikite komentarą